Penk­ta­die­nį ne tik Lai­čių mo­kyk­lo­je įreng­tas mu­zie­ju­kas, ku­ria­me vy­ko va­ka­ro­nė, bet ir vi­sas kie­mas kve­pė­jo pro lan­gus sklin­dan­čiais gar­dė­sių kva­pais. Šei­mi­nin­kių ant sta­lo iš­ri­kiuo­tuo­se in­duo­se su­si­mai­šė vi­sos va­sa­ros spal­vos ir įvai­riau­sių ska­nu­my­nų aro­ma­tai. „Ka­da gi dau­giau, jei­gu ne va­sa­rą, kai ši­tiek gė­ry­bių, su­reng­ti to­kią va­ka­ro­nę“, – šyp­so­jo­si į ją su­si­rin­ku­sie­siems V. Vinc­kie­nė. Ir vi­si ska­nau­to­jai pri­ta­rė, kad šis me­tų lai­kas pats tin­ka­miau­sias mė­gau­tis švie­žio­mis, tik ką iš dar­žo nu­skin­to­mis va­sa­ros do­va­no­mis.

Į mišrainių degustacijos vakaronę susirinko Laičių šeimininkės.

Iš­ra­din­go­sios šei­mi­nin­kės, ska­niais pa­tie­ka­lais le­pi­nan­čios sa­vo šei­my­nas ir sve­čius, fan­ta­zi­ją pa­si­tel­kė ir be­si­ruoš­da­mos miš­rai­nių ra­ga­vi­mo po­pie­tei. Val­giu­sie­ji spė­lio­jo, ko pri­dė­ta į du­be­nė­lius, ir sa­kė, kad nuo ska­nu­mo su­ka­si gal­va. Viš­tie­na ir sil­kė, ma­ka­ro­nai ir kruo­pos, įvai­riau­si ža­lu­my­nai bei dar­žo­vės, pu­pe­lės, aly­vuo­gės ir dar daug ki­tų pro­duk­tų...

Mo­te­rys ti­ki­na, jog no­rint su­gal­vo­ti ką nors įman­traus, joms ne­rei­kia jo­kių re­cep­tų kny­gų. O miš­rai­nė – toks pa­tie­ka­las, ku­rį ga­mi­nant sa­viš­kius ga­li­ma nu­ste­bin­ti kiek­vie­ną kar­tą.

Ne ma­žiau iš­ra­din­gi bu­vo ir „eks­po­na­tų“ pa­va­di­ni­mai: „An­ti­kri­zi­nė so­čio­ji“, „Oi ta va­sa­rė­lė“, „Kra­bo ko­ja“ ir ki­to­kie. O pa­čios V. Vinc­kie­nės – va­ka­ro su­ma­ny­to­jos miš­rai­nę „Agur­klės pas­ku­ti­nis žvilgs­nis į dar­žo drau­gus“ ver­ti­nę ko­le­gos ap­do­va­no­jo ją už ori­gi­na­liau­sią pa­va­di­ni­mą.

Ki­tos vai­šės bu­vo api­bū­din­tos kaip ryš­kiau­sių va­sa­ros spal­vų, ar­tė­jan­čio ru­dens gai­va kve­pian­tys pa­tie­ka­lai, va­ka­ro­nės da­ly­vės ap­do­va­no­tos už ge­riau­siai nu­mal­šin­tą al­kį bei ne­tra­di­ci­nį po­žiū­rį į ma­ka­ro­ną.

Uk­mer­gės Se­na­mies­čio pa­grin­di­nės mo­kyk­los Lai­čių pra­di­nio ug­dy­mo sky­riaus mu­zie­jaus kla­sė, ku­rio­je vai­šės bu­vo de­gus­tuo­ja­mos, ir pa­ti ypa­tin­ga. Be įvai­riau­sių se­no­vi­nių eks­po­na­tų kai ku­rių da­ly­kų, anks­čiau nau­do­tų bui­ty­je, vir­tu­vė­je, čia ras­tų ir mū­sų šei­mi­nin­kės.

Renginio sumanytoja Vanda Vinckienė apdovanojo komisijos narį Alvydą Mugenį, kuris buvo išrinktas jos pirmininku.

Kla­sė­je ga­li­ma ap­žiū­rė­ti anų lai­kų svars­tyk­les, gir­ną, svies­to muš­tu­kę, se­no­vi­nius laik­ro­džius ir ra­di­ją, net iš Za­ra­sų čia at­ke­lia­vo ne­ži­nia kiek me­tų skai­čiuo­jan­tis spaus­tu­kas. Len­ty­no­se su­dė­tuo­se mo­kyk­los met­raš­ty­je ir nuo­trau­kų al­bu­muo­se – taip pat kai­mo is­to­ri­ja. V. Vinc­kie­nė sa­ko, jog tu­rin­tie­ji na­muo­se at­lie­ka­mų sen­daik­čių ga­li pa­do­va­no­ti jų mu­zie­jui.

Li­gi so­ties pri­si­gar­džia­vę va­ka­ro­nės da­ly­viai kū­rė ke­tu­rei­lius apie dar­žo­ves, pri­si­mi­nė mįs­lių, spren­dė Al­do­nos Kriu­ke­lie­nės su­da­ry­tus kry­žia­žo­džius ir klau­sė­si Lai­čių kai­mo him­no.

Žo­džius jam su­kū­rė vie­tos po­etė Sta­sė La­daus­kai­tė, o įdai­na­vo mu­zi­kė Re­gi­na Ali­šaus­kai­tė. Him­nas Lai­čiuo­se da­bar skam­bės ypač daž­nai, nes šie­met kai­mas mi­ni 400 me­tų ju­bi­lie­jų.