Prieš ke­le­tą me­tų A. Ka­ru­žie­nė per te­le­vi­zo­rių iš­vy­do, kaip vie­na pa­gy­ve­nu­si mo­te­riš­kė de­monst­ruo­ja gim­nas­ti­kos triu­kus. Lai­dos ve­dė­jas pa­ti­ki­no, kad žiū­ro­vams ro­do­mas tik­ras ste­buk­las. Se­no­lė pa­ti nu­ta­rė iš­ban­dy­ti pra­ti­mą, ku­riam at­lik­ti rei­kia ypa­tin­go lanks­tu­mo.

„Pa­si­da­li­nau sa­vo min­ti­mis su a. a. vy­ru Vai­du. Jis puo­lė ma­ne bar­ti: ne­ban­dyk da­ry­ti – dar su­lū­ši. Bet ne­iš­ken­čiau, at­si­gu­liau ant grin­dų ir tiks­liai at­kar­to­jau per te­le­vi­zo­rių ma­ty­tą triu­ką“, – be­pa­sa­ko­da­ma čia pat pa­de­monst­ra­vo sa­vo su­ge­bė­ji­mus pa­šne­ko­vė. At­si­gu­lu­si ant nu­ga­ros mo­te­ris ne tik iš­kė­lė ko­jas į vir­šų, bet ir su­ge­bė­jo per­mes­ti jas už gal­vos.

Te­ko su­tik­ti, kad aš­tuo­nias­de­šimt­me­tei su­si­rai­ty­ti į to­kį ka­muo­liu­ką vie­ni juo­kai ne­tu­rė­tų bū­ti. Ta­čiau mū­sų he­ro­jė pa­ti­ki­no, kad bent šim­tą kar­tų ga­lė­tų tai pa­kar­to­ti.

Ji sa­ko, kad nė vie­nas iš jos pa­žįs­ta­mų taip ir ne­iš­drį­so pa­kar­to­ti triu­ko. „Net žen­tas ne­su­ge­bė­jo taip „su­si­vy­nio­ti“. O be­veik per­pus jau­nes­nės kai­my­nės bi­jo­jo ir pa­ban­dy­ti“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vė.

„Nie­ka­da ne­spor­ta­vau, jei spor­tu ne­lai­ky­si­me sun­kaus dar­bo“, – pa­sa­ko­jo jau­nys­tė­je ko­lū­ky­je, vė­liau bal­dų fab­ri­ke fi­zi­nį dar­bą „iš pe­ties“ dir­bu­si A. Ka­ru­žie­nė. Ji sa­ko, kad už­au­gu­si gau­sio­je šei­mo­je, nuo še­šio­li­kos me­tų į lau­kus kar­tu su vy­rais ar­ti ei­da­vu­si.

Smul­kaus, bet tvir­to su­dė­ji­mo mo­te­ris ti­ki­na, jog jo­kių die­tų gy­ve­ni­me ne­si­lai­kė. „Kai­miš­kai pa­dir­bus ir val­gy­ti ūkiš­kai no­ri­si. Ne­ven­giu nei rie­biai už­kąs­ti, nei pa­sma­gu­riau­ti. Anū­kai la­bai mėgs­ta sal­dai­nius „Vil­nius“, tai ga­vu­si pen­si­ją nu­per­ku ki­log­ra­mą, kad tu­rė­čiau pa­vai­šin­ti. Bet ne­at­si­lai­kau ir pa­ti...“ – šyp­so­si gu­vi se­no­lė.

Svar­biau­siu „gy­ve­ni­mo elik­sy­ru“ A. Ka­ru­žie­nė lai­ko ju­dė­ji­mą. Už sa­vo nuo­la­ti­nius pa­si­vaikš­čio­ji­mus ji dė­kin­ga me­di­kams – tai jie pa­ta­rė kuo dau­giau ju­dė­ti. Jau ket­ve­ri me­tai, kaip šven­tai lai­ko­si dak­ta­rų nu­ro­dy­mų – pa­si­vaikš­čio­ti ei­na kas­dien po du kar­tus. „At­si­ke­liu šeš­tą ry­to ir – pro du­ris. Nu­ei­nu į vie­ną pu­sę nuo Duks­ty­nos mik­ro­ra­jo­no iki so­dų, o grį­žu­si trau­kiu į prie­šin­gą pu­sę. Va­ka­rop – vėl tas pats marš­ru­tas“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Džiau­gia­si se­no­lė, kad pa­si­vaikš­čio­ji­mų me­tu ne tik ko­jas pra­mankš­ti­na, bet ir žmo­nių pa­ma­to. Dau­ge­lis ją, jau ket­ve­rius me­tus mi­nan­čią tais pa­čiais ke­liais, jau pa­žįs­ta – svei­ki­na­si, kal­bi­na. Tik­rai sma­giau nei pro vir­tu­vės lan­gą žiū­rė­ti, kaip anks­čiau bu­vo įpra­tu­si.

Kas­die­ni­nių pa­si­vaikš­čio­ji­mų me­tu at­si­tin­ka ir ne itin ma­lo­nių da­ly­kų. A. Ka­ru­žie­nė sa­ko, kad sy­kį ei­da­ma anks­ty­vą ryt­me­tį nu­gir­do dvie­jų iš prie­kio at­ei­nan­čių jau­nuo­lių po­kal­bį: „Gir­džiu, vie­nas, žiū­rė­da­mas į ma­ne, siū­lo ki­tam: pa­kra­tom. Drau­ge­lis tik ran­ka nu­mo­jo. Ge­rai, kad jam ūpo ne­bu­vo, man lai­min­gai bai­gė­si.“ Mo­te­ris ti­ki­na la­bai ne­iš­si­gan­du­si, nes nie­ko ver­tin­go prie sa­vęs ir ne­tu­rė­ju­si. Už­tat da­bar nuo­ša­lio­mis gat­ve­lė­mis sten­gia­si ne­vaikš­čio­ti.