Klu­bo va­do­vas Li­nas Tiš­ke­vi­čius sa­ko, kad pats pa­grin­di­nis da­ly­kas, ku­rio rei­kia čiuo­žyk­lai, – šal­tis. Van­de­nį ge­riau­siai lie­ti, kai šal­tu­kas spus­te­li iki ne ma­žiau nei 10 laips­nių.

Bū­tent toks bu­vo pra­ei­tas sa­vait­ga­lis, kuo­met ir im­ta­si šių dar­bų.

Ki­tas ne ką svar­bes­nis da­ly­kas – pa­ti aikš­tės vie­ta. Dėl jos jau ne pir­mus me­tus su­ta­ria su Se­na­mies­čio pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­re Aud­ra Use­lie­ne ir pa­va­duo­to­ju Eu­ge­ni­ju­mi Re­čiu.

Be abe­jo, čiuo­žyk­los ne­įreng­si be van­dens. To­kią pa­slau­gą ne­mo­ka­mai su­tei­kė UAB „Uk­mer­gės van­de­nys“.

Į le­do aikš­te­lės lie­ji­mo tal­ką su sa­vo ga­lin­gais švirkš­tais at­vy­ko Uk­mer­gės prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vy­rai.

Dar vie­na už­duo­čių – ge­rai pri­tvir­tin­ti itin svar­bų vaid­me­nį to­kios are­nos įren­gi­me at­lie­kan­čius bor­tus.

Taip sklan­džiai įgy­ven­din­ta le­do ri­tu­li­nin­kų idė­ja per ke­lias die­nas trans­for­ma­vo­si į, ga­li­ma sa­ky­ti, vi­siš­kai ne­mo­ka­mą čiuo­žyk­lą.

Mo­kyk­los sta­dio­ne ji pra­dė­jo veik­ti šią sa­vai­tę. Vai­kams, o ypač ber­niu­kams,  tai – di­džiu­lis džiaugs­mas. Tuo tar­pu Uk­mer­gės le­do ri­tu­lio klu­bui – ir ne­men­kas rū­pes­tis, mat čiuo­žyk­lą rei­kia laikas nuo lai­ko at­nau­ji­nti už­pi­lant ant le­do van­dens.

Pa­sak L. Tiš­ke­vi­čiaus, taip pat teks da­bar ko­vo­ti ir su ki­tu aikš­te­lės prie­šu – snie­gu. Jo ne­nu­va­lius pra­mo­gau­ti ant le­do tik­rai ne­įma­no­ma.

„Aikš­te­le ga­li nau­do­tis vi­si, kas tik no­ri, ta­čiau la­bai kvie­čia­me taip pat pri­si­dė­ti ir ją va­lant“, – kvie­tė į bū­si­mas tal­kas klu­bo va­do­vas.

Gal Uk­mer­gės le­do ri­tu­li­nin­kai pla­nuo­ja ir ko­kias nors var­žy­bas? To­kį su­ma­ny­mą klu­bie­čiai, pa­si­ro­do, tik­rai tu­ri. Jei tik orai leis, bū­ti­nai su­rengs sma­gias var­žy­bas tarp „cen­tro“ ir „už­upio“.

Šiuo me­tu Uk­mer­gės le­do ri­tu­lio klu­bui pri­klau­so 14 na­rių. L. Tiš­ke­vi­čius pa­sa­ko­jo, kad dau­gu­mai ben­dra­min­čių pa­čių pa­si­ga­min­ta čiuo­žyk­la – vie­nin­te­lis bū­das tre­ni­ruo­tis ir puo­se­lė­ti šią žie­miš­ką spor­to ša­ką.

Vos ke­li uk­mer­giš­kiai lei­džia sau  nu­vyk­ti pa­si­tre­ni­ruo­ti į dirb­ti­nio le­do are­nas. Prie­žas­tis pa­pras­ta. „Tai iš tie­sų la­bai la­bai bran­gus spor­tas“, – pa­tvir­ti­no klu­bo va­do­vas.

Kiek lai­ko vi­sus džiu­gins čiuo­žyk­la, pri­klau­so nuo vie­nin­te­lio da­ly­ko – orų. Šiuo me­tu orų prog­no­zių kaip nie­kad daž­nai klau­san­tys mū­sų mies­to le­do ri­tu­lio aist­ruo­liai ti­ki, kad šal­čiai grei­tu lai­ku tik­rai ne­at­slūgs.