Svei­ka­tos prie­žiū­ros tar­ny­bų duo­me­ni­mis, ket­vir­ta­da­lis Lie­tu­vos gy­ven­to­jų van­de­nį var­to­ja iš šach­ti­nių šu­li­nių. Šiuo at­žvil­giu dar ge­ro­kai at­si­lie­ka­me nuo dau­gu­mos Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių, kur van­duo tie­kia­mas cen­tra­li­zuo­tai, o šu­li­nių van­de­nį ge­ria ma­žiau kaip de­šim­ta­da­lis gy­ven­to­jų.

Šu­li­nių van­de­ny­je – mik­ro­bai

UAB „Uk­mer­gės van­de­nys“ la­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­ja Eole­li­ja Čes­nai­tie­nė sa­ko, jog mū­sų ra­jo­ne si­tu­a­ci­ja pa­na­ši – kaip ir vi­so­je ša­ly­je. 30 pro­cen­tų tu­rin­čių ga­li­my­bę tai pa­da­ry­ti gy­ven­to­jų nė­ra pri­si­jun­gę prie vie­šų­jų ge­ria­mo­jo van­dens tin­klų. Da­lis tu­ri in­di­vi­du­a­lius grę­ži­nius, da­lis var­to­ja šach­ti­nių šu­li­nių van­de­nį.

„Abiem at­ve­jais su­si­du­ria­ma su pa­na­šio­mis pro­ble­mo­mis – mik­ro­bi­ne tar­ša, kai yra įvai­rių mik­ro­or­ga­niz­mų, su­ke­lian­čių li­gas, bei che­mi­ne, kuo­met van­duo už­terš­tas nit­ra­tais ir nit­ri­tais“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Sa­ko, kad ska­nes­nis

Liūd­niau­sia, pa­sak ve­dė­jos, tai, kad tu­rin­tie­ji ga­li­my­bę ger­ti van­den­tie­kio van­de­nį jį nau­do­ja skal­bi­mui ar ki­tiems ūkio rei­ka­lams, o ge­ria šu­li­nio van­de­nį.

„Jie tvir­ti­na, kad van­den­tie­kio van­duo ne­ska­nus, ne­ma­lo­naus kva­po, o šu­li­nio – skaid­rus ir šva­rus, va­di­na­si, svei­kes­nis. De­ja, taip nė­ra – ter­ša­lai į šu­li­nius pa­ten­ka iš lau­kų, dar­žų, tvar­tų, lau­ko tu­a­le­tų. Šu­li­nio tar­ša daž­nai pli­ka aki­mi ne­ma­to­ma ir ne­jau­čia­ma, ta­čiau vis dėl­to yra. Šu­li­nio van­dens tik­rą­ją ko­ky­bę ga­li at­skleis­ti tik la­bo­ra­to­ri­niai ty­ri­mai“, – per­spė­ja E. Čes­nai­tie­nė.

No­rė­da­mi iš­si­tir­ti sa­vo šu­li­nių van­de­nį, žmo­nės krei­pia­si į UAB „Uk­mer­gės van­de­nys“ la­bo­ra­to­ri­ją. Di­džiau­sio gy­ven­to­jų ant­plū­džio su­lau­kia­ma pa­va­sa­rį. O juk to­kią lie­tin­gą va­sa­rą, ko­kia yra šie­met, di­des­nė ti­ki­my­bė pa­vir­ši­niam van­de­niui pa­tek­ti į šu­li­nius.

Nit­ra­tai vi­ri­nant ne­iš­nyks­ta

La­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­ja sa­ko, kad daž­niau­siai nu­sta­to­mi ro­dik­liai – nit­ri­tai ir nit­ra­tai. Maž­daug 40 pro­cen­tų į la­bo­ra­to­ri­ją at­ne­ša­mų mė­gi­nių ap­tin­ka­mas di­des­nis ne­gu lei­džia hi­gie­nos nor­mos nit­ra­tų kie­kis. Nei van­dens vi­ri­ni­mas, nei bui­ti­niai fil­trai ne­pa­ša­li­na nit­ra­tų.

Mik­ro­bi­nė tar­ša dar daž­nes­nė, nes šu­li­nys pa­pras­tai yra ne­san­da­rus. Šie mik­ro­or­ga­niz­mai ga­li su­kel­ti žar­ny­no už­de­gi­mus.

Anot E. Čes­nai­tie­nės, di­džiau­sia pro­ble­ma yra so­dų ben­dri­jo­se: „So­duo­se esan­čiuo­se šu­li­niuo­se daž­niau­siai nu­sta­to­mi di­de­li nit­ra­tų kie­kiai – 2 ir dau­giau kar­tų vir­ši­jan­tys nor­mas. Jei lau­ko tu­a­le­tai įren­gia­mi ne­san­da­riu, ne­iš­be­to­nuo­tu dug­nu, ne­šva­rus nuo­te­kų van­duo fil­truo­ja­si į grun­tą ir pa­ten­ka į šu­li­nius mai­ti­nan­čias van­dens gys­las.“

Šu­li­nį rei­kia nuo­lat pri­žiū­rė­ti

Šu­li­nio įren­gi­mą ir prie­žiū­rą reg­la­men­tuo­ja hi­gie­nos nor­mos. Pa­pras­tai šu­li­nys tu­ri bū­ti to­liau nuo tvar­to, lau­ko tu­a­le­tų, dar­žų, dir­ba­mų lau­kų. Šu­li­nį rei­kia nuo­lat pri­žiū­rė­ti, va­ly­ti – iš­ka­bin­ti dum­blą, nu­gremž­ti sie­nas, san­da­rin­ti tar­pus tarp ren­ti­nių, dez­in­fe­kuo­ti, tvar­ky­ti jo ap­lin­ką. Šu­li­nys tu­ri bū­ti už­deng­tas, be ply­šių, kad į jį ne­pa­tek­tų šiukš­lės ir pa­vir­ši­nis van­duo. Pe­ri­odiš­kai, bent kar­tą per me­tus rei­kė­tų pa­tik­rin­ti van­dens ko­ky­bę.

Ve­dė­ja tvir­ti­na, kad kur kas pa­ti­ki­mes­nis yra van­den­tie­kio van­duo – jis iš­gau­na­mas iš gi­lu­mi­nių iki 120 met­rų gy­lio grę­ži­nių. Yra sau­gus – iš jo me­cha­niš­kai pa­ša­lin­ta ge­le­žis, nė­ra nit­ri­tų, nit­ra­tų, mik­ro­bi­nės tar­šos. Van­dens ko­ky­bę už­tik­ri­na griež­ta nuo­la­ti­nė kon­tro­lė.