Ge­du­lo me­tu ant pa­sta­tų tu­ri bū­ti iš­kel­tos juo­du kas­pi­nu per­riš­tos vė­lia­vos. Vė-­
lia­vos ant sto­vų nu­lei­džia­mos vie­nu treč­da­liu. Ša­ly­je re­ko­men­duo­ja­ma lai­ky­tis
rim­ties, at­si­sa­ky­ti pra­mo­gi­nių ren­gi­nių. Ge­du­las skel­bia­mas nuo ant­ra­die­nio 7
iki ket­vir­ta­die­nio 22 va­lan­dos.
Kaip vie­nas vals­ty­bės va­do­vų, pre­zi­den­tas ar prem­je­ras, A. M. Bra­zaus­kas ša­lį val­-
dė 12 iš 20-ies ne­pri­klau­so­my­bės me­tų. Po sun­kios li­gos jis mi­rė šeš­ta­die­nį ei­da­-
mas 78-uo­sius me­tus, sa­vo re­zi­den­ci­jo­je Tur­niš­kė­se. Jis pa­šar­vo­tas Pre­zi­den­-
tū­ro­je, o lai­do­ja­mas bus ket­vir­ta­die­nį, lie­pos pir­mą­ją, Ant­akal­nio ka­pi­nė­se.
Mi­ru­sį ša­lies va­do­vą la­bai šil­tai pri­si­me­na ir uk­mer­giš­kiai.
Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos Uk­mer­gės sky­riaus pir­mi­nin­kas Ka­-
zys Gry­baus­kas sa­ko, kad įvai­rūs mū­sų mies­to rei­ka­lai A. M. Bra­zaus­kui bu­vo
ge­rai ži­no­mi: „Jis ne kar­tą yra lan­kę­sis mū­sų mies­to įmo­nė­se, do­mė­ję­sis ra­-
jo­no ūki­nin­kų rei­ka­lais. Pre­zi­den­tas pa­ži­no­jo daug mū­sų ra­jo­no žmo­nių.“
Užuo­jau­tą ar­ti­mie­siems ben­dra­par­tie­čiai ke­ti­na pa­reikš­ti tre­čia­die­nį. So­cial­-
de­mok­ra­tų par­ti­jos Uk­mer­gės sky­rius vie­ni­ja be­veik 140 na­rių. Sa­vo da­ly­va­vi­-
mu lai­do­tu­vė­se ve­lio­nį pa­gerbs di­džio­ji jų dau­gu­ma.
Kaip pa­pras­tą, di­dy­bės ma­ni­ja nie­kuo­met neuž­si­krė­tu­sį vals­ty­bės vei­kė­ją, A.
M. Bra­zaus­ką pri­si­me­na bu­vęs il­ga­me­tis So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos Uk­mer­-
gės sky­riaus pir­mi­nin­kas Arū­nas Ja­sai­tis. „Apie ša­lies ir par­ti­jos va­do­vą iš­li­ko tik
šil­ti pri­si­mi­ni­mai. Jo ap­lin­ko­je ga­lė­da­vai jaus­tis lais­vai – taip nu­teik­da­vo šio
as­mens pa­pras­tu­mas. Be to, jis vi­suo­met nuo­šir­džiai gi­li­no­si į pa­pras­tų žmo­nių
pro­ble­mas“, – sa­ko jis. La­biau­siai ben­dra­par­tie­čius ža­vė­jo A. M. Bra­zaus­ko bū­-
do bruo­žas – tvir­tas nuo­mo­nės tu­rė­ji­mas ir su­ge­bė­ji­mas įti­kin­ti pa­šne­ko­vą, ne­-
su­men­ki­nant jo. Opo­nen­tus jis įti­kin­da­vo ne sa­vo au­to­ri­te­tu, bet ar­gu­men­tais.
Pre­zi­den­to ap­si­lan­ky­mus ra­jo­no me­džiok­lės plo­tuo­se pui­kiai pri­si­me­na ra­jo­-
no me­džio­to­jai. Dau­gy­bę kar­tų jis ran­kos taik­lu­mą yra iš­ban­dęs ir mū­sų ra­jo­ne.
Ir me­džiok­lė­je šis žmo­gus bu­vo pa­vyz­dys vi­siems – ne tik pui­kus šau­lys, bet ir tik­ras
šios sri­ties ži­no­vas.
„Jis nie­kuo­met ne­rei­ka­lau­da­vo jo­kių iš­skir­ti­nių są­ly­gų – sto­da­vo į li­ni­ją kar­-
tu su vi­sais kaip ei­li­nis me­džio­to­jas. Pa­na­šu, kad A. M. Bra­zaus­kas lai­kė­si to­kios
tai­syk­lės, jog lais­va­lai­kio ben­dra­min­čių bū­ry ne­ga­li bū­ti jo­kių skirs­ty­mų pa­gal
pa­rei­gas“, – pa­sa­ko­ja il­ga­me­tis me­džio­to­jas, „Miš­ki­nin­kų“ me­džio­to­jų klu­bo
pir­mi­nin­kas An­ta­nas Hof­ma­nas. Ne kar­tą su šiuo žy­miu žmo­gu­mi me­džio­jęs, o sy-­
kį net vie­na­me bokš­te­ly­je su juo sė­dė­jęs vy­ras sa­ko, kad A. M. Bra­zaus­kas ge­rai iš­-
ma­nė me­džiok­lės eti­ką ir sa­vo pa­vyz­džiu už­krės­da­vo ki­tus.
A. M. Bra­zaus­kas gi­mė Ro­kiš­ky­je 1932 me­tais. Bai­gęs Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­-
ti­tu­tą, įgi­jo in­ži­nie­riaus hid­ro­tech­ni­ko spe­cia­ly­bę. Da­ly­va­vo sta­tant Kau­no
hid­ro­e­lek­tri­nę. Jam su­teik­tas eko­no­mi­kos moks­lų dak­ta­ro laips­nis.
1988 me­tais ta­po Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos Cen­tro ko­mi­te­to pir­muo­ju sek­re­-
to­riu­mi. Su ki­tais Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo na­riais jis pa­si­-
ra­šė Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­mos Vals­ty­bės At­kū­ri­mo Ak­tą, o 1992 me­tais bu­vo
iš­rink­tas Sei­mo na­riu ir Sei­mo pir­mi­nin­ku.
1993 me­tais pir­mą kar­tą Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je tie­sio­gi­niuo­se Pre­zi­den­to rin­ki­-
muo­se A. M. Bra­zaus­kas pa­sie­kė di­džiau­sią Lie­tu­vos žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą. Jis
bu­vo iš­rink­tas pir­muo­ju at­kur­tos Lie­tu­vos pre­zi­den­tu. Šias pa­rei­gas ėjo iki 1998
me­tų.
Bai­gęs pre­zi­den­to ka­den­ci­ją, A. M. Bra­zaus­kas ta­po Vy­riau­sy­bės va­do­vu.
Prem­je­ro pa­rei­gas jis ėjo nuo 2001-ųjų lie­pos iki 2006-ųjų bir­že­lio.
1990 me­tais įkū­rus Lie­tu­vos de­mok­ra­ti­nę dar­bo par­ti­ją ta­po jos va­do­vu, o 2001
me­tais LDDP su­si­jun­gė su Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­ja ir pe­rė­mė pas­ta­-
ro­sios var­dą. Par­ti­jos ben­dra­žy­giams jis va­do­va­vo iki 2007 me­tų, kuo­met jam bu­vo
su­teik­tas So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos gar­bės pir­mi­nin­ko var­das.