Li­ki­mo do­va­na – dar­na šei­mo­je ir mei­lė gy­ve­ni­mui

 

Uk­mer­gė­je gy­ve­nan­čių Ma­ri­jos ir Vy­tau­to Vi­liū­nų na­muo­se šio­mis die­no­mis ne­ty­la svei­ki­ni­mai. Lie­tu­vy­bę puo­se­lė­jan­tys, gam­tai at­si­da­vę ir vie­nas ki­tam pa­si­šven­tę su­tuok­ti­niai net gi­mę be­veik tą pa­čią die­ną. „Mė­gau­ja­mės pa­čia di­džiau­sia li­ki­mo do­va­na – mei­le ar­ti­ma­jam ir gy­ve­ni­mui“, – sa­ko jie.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Šią do­va­ną Ma­ri­ja ir Vy­tau­tas sau­go lyg bran­giau­sią tur­tą. Ti­ki­na, jog ki­taip ir ne­ga­lė­tų: at­gy­ve­nus trem­tį, taiks­čiu­sis su ne­pri­tek­liu­mi, sun­kiu dar­bu kū­rus ge­ro­vę, nė pa­gal­vo­ti sau ne­lei­džia, kad ga­li­ma keiks­no­ti nors vie­ną žmo­gui duo­tą die­ną. Ne­gan­dos pra­ei­ty­je ir, anot Ma­ri­jos, rei­kia ver­tin­ti, ką da­bar tu­ri.

 

 

Prieš ketverius metus Marytė ir Vytautas Viliūnai, švęsdami auksines vestuves, atnaujino santuokos įžadus.

 

Marija ir Vytautas susituokė Sibire 1956 metais.
Asmeninio archyvo nuotr.

Mo­ky­to­jai di­džiuo­tų­si

Ver­tin­ti žmo­giš­ku­mą, pa­rei­gą sau ir ki­tam sa­ko abu bu­vę mo­ky­ti nuo ma­žu­mės. Iš vai­kys­tės – ir prie­der­mė rū­pin­tis ar­ti­mai­siais, bran­gin­ti gim­tą­jį kraš­tą. Tė­viš­kės ir lie­tu­viš­ku­mo te­mos Vy­tau­tui itin svar­bios. Ne­pa­mir­šo ka­dais mo­kyk­lo­je prieš pa­mo­kas ir po jų kar­to­tų mal­dos, skir­tos Die­vui ir Lie­tu­vai, žo­džių. Pri­si­me­na, kai jį, žo­dį „tė­vy­nė“ pa­ra­šiu­sį ma­žą­ja rai­de, auk­lė­to­jas – ka­ri­nin­kas iš­kvie­tė prieš kla­sę. „Il­gai gė­di­no ir ste­bė­jo­si dėl to­kios klai­dos, mo­kė, jog tu­ri­me bū­ti pa­trio­tiš­kes­ni. Vi­sa kla­sė net ver­kė­me – taip mus pa­vei­kė auk­lė­to­jo žo­džiai...“ – nu­klys­ta į pri­si­mi­ni­mus.

Jei mo­ky­to­jas bū­tų ži­no­jęs, kad šią klai­dą Vy­tau­tas iš­pirks su kau­pu... Šian­dien Pa­mū­šio kai­me, Ši­ri­lų gy­ven­vie­tė­je ir ki­to­se Uk­mer­gės ra­jo­no vie­to­vė­se esan­tys kry­žiai, pa­min­kli­niai ak­me­nys, skir­ti Lie­tu­vos par­ti­za­nams, trem­ti­niams, mo­ti­noms, mo­ky­to­jams, – tai V. Vi­liū­no ini­cia­ty­va ir rū­pes­čiu at­si­ra­dęs is­to­ri­nis tur­tas.

Veik­los ne­stin­ga

Anks­čiau Vy­tau­tas pri­klau­sė trem­ti­nių cho­rui, abu su žmo­na pri­si­dė­jo prie Są­jū­džio veik­los, pri­si­me­na Bal­ti­jos ke­lią. Tik šio­je gy­vo­je gran­di­nė­je juos sky­rė dau­gy­bė žmo­nių, mat Ma­ri­ja į ją sto­jo Len­ki­jo­je, kur tuo me­tu bu­vo iš­vy­ku­si.

Šian­dien kar­tu da­ly­vau­ja Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos veik­lo­je. Gė­les au­gi­nan­ti Uk­mer­gės gė­li­nin­kų drau­gi­jos na­rė Ma­ri­ja su ko­le­gė­mis ne­pa­mirš­ta pa­dė­ti gė­lių prie Lais­vės pa­min­klo vals­ty­bei reikš­min­go­mis pro­go­mis. Be­je, gė­lėms, gam­tai abu ski­ria sa­vo lai­ką. Vy­tau­tas, kaip pats sa­ko, mėgs­ta prie že­me­lės pa­si­tvar­ky­ti, žmo­na pri­žiū­ri ke­le­tą bi­čių šei­mų, sten­gia­si vis iš­tai­ky­ti aki­mir­ką pa­si­gė­rė­ti va­ka­rė­jan­čia die­na ar pa­si­klau­sy­ti lakš­tin­ga­lų...

1930-ai­siais, ku­rie bu­vo pa­skelb­ti ku­ni­gaikš­čio Vy­tau­to Di­džio­jo me­tais, Tau­jė­nų vals­čiu­je gi­męs švie­suo­lis pri­klau­so Vy­tau­tų klu­bui. Jis tu­ri įsi­ren­gęs šiam val­do­vui skir­tą mu­zie­jų, ku­ria­me – pa­veiks­lai, su­ve­ny­rai: jų ne­ma­žai pri­do­va­no­ja apie šį V. Vi­liū­no po­mė­gį ži­nan­tys bi­čiu­liai. Na­muo­se taip pat dau­gy­bė kny­gų apie is­to­ri­ją, par­ti­za­nus: jos – vie­nas mėgs­ta­miau­sių švie­suo­lio už­si­ė­mi­mų.

Su­ve­dė trem­tis

Va­sa­rio 6-ąją Ma­ry­te vi­sų va­di­na­ma gė­li­nin­kė su­lau­kė 78-ojo gim­ta­die­nio, o Vy­tau­tas va­sa­rio 10-ąją pa­si­ti­ko 80-ties me­tų ju­bi­lie­jų. Ko­vo 31-ąją su­eis 54 me­tai, kai jie ve­dę.

Su­si­pa­ži­no jie­du trem­ties į Si­bi­rą me­tu: pir­mą sy­kį vie­nas ki­tą pa­ma­tė va­žiuo­jant va­go­ne. Si­bi­re ir su­si­tuo­kė. Kar­tu bu­vo leng­viau iš­kęs­ti tė­vy­nės il­ge­sį ir sun­kiai dir­bant ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą.

Pa­sie­ki­mų – ga­ly­bė

Po de­vy­ne­rių trem­ties me­tų, 1958-ai­siais, su­grį­žo į Lie­tu­vą. Ku­rį lai­ką Vy­tau­tas dir­bo Uk­mer­gės ke­lių val­dy­bo­je, vė­liau – li­nų fab­ri­ke. Dau­giau­sia lai­ko ir jė­gų ati­duo­ta „Vie­ny­bės“ ga­myk­lai: jo­je vy­ras 25 me­tus dir­bo šli­fuo­to­ju. „Iš tų lai­kų tu­riu tris ta­šes gar­bės raš­tų“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas, ro­dy­da­mas sau­go­mas pa­dė­kas, ap­do­va­no­ji­mus. Dar pa­sa­ko­ja, kad jo triū­sas ir Si­bi­re me­da­liais bu­vo ver­ti­na­mas.

Abu – ne­iš­ski­ria­mi

Du de­šimt­me­čius „Vie­ny­bė­je“ dir­bo ir Ma­ri­ja. Ben­dra veik­la su­tuok­ti­nius taip pat sie­jo Uk­mer­gės gė­li­nin­kų drau­gi­jo­je, ku­rio­je mo­te­ris dar­buo­ja­si jau 35 me­tus. V. Vi­liū­nas šiai or­ga­ni­za­ci­jai pen­kio­li­ka me­tų pir­mi­nin­ka­vo. Drau­gi­ja tuo me­tu su­kles­tė­jo. „Tu­rė­jau ge­rą val­dy­bą, o su­ma­nūs ir darbš­tūs mū­sų gė­li­nin­kai ir­gi ne­gai­lė­jo sa­vęs“, – vi­sų nuo­pel­nų gar­bės gė­li­nin­ko var­dą pel­nęs bu­vęs drau­gi­jos va­do­vas ne­pri­si­i­ma.

Tad šeima vi­są­laik bū­da­vo kar­tu: na­muo­se, dar­be, ke­lio­nė­se, ku­rių vi­sų, or­ga­ni­zuo­tų anais lai­kais, da­bar ir ne­be­su­skai­čiuo­tų. „Per vi­są tą lai­ką nė­kart ne­bu­vom rim­tai su­si­py­kę, – abu pri­si­pa­žįs­ta. – Aiš­ku, šven­tų­jų nė­ra, bet ir ki­tiems sa­kom: dėl men­knie­kių ne­rei­kia ar­dy­tis.“

Gra­žiu sa­vo gy­ve­ni­mo pa­vyz­džiu po­ra da­li­ja­si ir su ki­tais: pir­šlia­vo de­vy­nerio­se ves­tu­vė­se, tu­ri vie­ną krikš­to sū­nų ir še­šias krikš­to duk­ras. Vy­tau­tas – Ma­ry­tės se­sers duk­ros, Lon­do­ne gy­ve­nan­čios gar­sios re­ži­sie­rės Da­lios Ibel­haup­tai­tės, krikš­to tė­tis.

Kad tik už­tek­tų svei­ka­tos

Pa­si­mo­ky­ti iš su­kak­tu­vi­nin­kų ga­li­ma ne tik gra­žaus ben­dra­vi­mo, bet ir op­ti­mis­ti­nio po­žiū­rio, švie­sių min­čių. „Vy­tu­kas kar­tais pa­de­juo­ja: ai, jau se­nat­vė... O aš vi­sa­da sa­kau, kad ne­rei­kia pa­si­duo­ti, ne­ga­li­ma sa­vęs men­kint. Šir­dy dar tik­rai ne su­te­ma, rei­kia džiaug­tis gy­ve­ni­mu“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

Ji pri­si­pa­žįs­ta ne­su­si­val­dan­ti, kai gir­di nuo­lat dėl vis­ko bė­do­jan­čius žmo­nes. „Daug kas šiais lai­kais tin­gi, ne­dir­ba ir ne­mo­ka gy­ve­ni­mo ver­tin­ti. Jei­gu jiems, taip kaip mums anks­čiau, Si­bi­re rei­kė­tų gy­ven­ti... Juk pli­ki nu­ogi ta­da bu­vom. Grį­žom – nie­kas ne­lau­kė, ki­bom į gy­ve­ni­mą, kru­vi­nom ran­kom ir ko­jom sta­tė­mės“, – apie pa­čių įsi­reng­tus na­mus Dir­vo­nų gat­vė­je, ku­riuos gra­žiai va­di­na „ba­kū­žė­le“, pa­sa­ko­ja šei­mi­nin­kė.

Žmo­nai pri­tar­da­mas Vy­tau­tas su aša­ro­mis aky­se pri­si­me­na, jog sė­dant prie Kū­čių sta­lo Si­bi­re vie­nin­te­lės „vai­šės“ bu­vo mal­da, o pa­slap­čia ras­tą duo­nos kąs­nį su­val­gy­da­vo lyg me­dų... „Vis­ko bu­vo – vis­ką iš­ken­tė­jom. Šian­dien gy­ve­ni­mas tik­rai vi­sai ki­toks, ir nė­ra dėl ko de­juo­ti. Kad tik Die­vas svei­ka­tos duo­tų...“ – šyp­so­si abu.

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Veterinarijos klinika

Ukmerges siluma

Vilkmerge restoranas

Ar jus baugina kalbos apie artėjančią ekonominę krizę?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

sale

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Naudingos nuorodos

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų