Me­džiok­lė – ir mo­te­rų rei­ka­las...

 

Kas pa­sa­kė, kad me­džiok­lė – vy­riš­kas už­si­ė­mi­mas? Jau ket­ve­rius me­tus me­džio­jan­ti dvi­de­šimt dve­jų me­tų Ag­nė An­driū­nai­tė sa­vo lais­va­lai­kio be šau­tu­vo ne­įsi­vaiz­duo­ja. Mer­gi­na juo­kau­ja, kad ne kar­tą me­džiok­lė­je bu­vo pa­lai­ky­ta ber­niu­ku. Pa­ma­tęs iš po ke­pu­rės iš­lin­du­sias ka­sy­tes, su­trik­da­vo ne vie­nas me­džio­to­jas.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Dau­ge­lis mo­te­riš­kių, tik­riau­siai, tik gūž­te­lė­tų pe­čiais: „Mo­te­ris me­džiok­lė­je? Ne­są­mo­nė“. Ir pra­dė­tų dės­ty­ti sa­vo ar­gu­men­tus: žiau­ru, per sun­ku, ne­mo­te­riš­ka...

 

 

Ag­nė An­driū­nai­tė džiau­gia­si lai­mi­kiu, bet ne­nu­si­me­na ir nie­ko ne­nu­šo­vu­si – taik­lių šū­vių ko­le­goms sa­ko ne­pa­vy­din­ti.

 

Me­džiok­le Ag­nę „už­krė­tė“ tė­tis Po­vi­las An­driū­nas.
As­me­ni­nio ar­chy­vo nuotr.

 
Apie me­džiok­lę pra­šo ne­pa­sa­ko­ti

Ag­nė taip nie­kuo­met ne­ma­nė, nes pa­sa­ko­ji­mų apie me­džiok­lę bei jo­je pa­tir­tus nuo­ty­kius iš sa­vo tė­ve­lio Po­vi­lo An­driū­no gir­dė­jo nuo pat vai­kys­tės. Dar bū­da­ma ne­di­du­kė mer­gai­tė su­si­ža­vė­ju­si ap­žiū­ri­nė­jo me­džio­ti į Lie­tu­vą at­vy­ku­sius ir tė­vų na­muo­se be­si­sve­čia­vu­sius vo­kie­čius. Tarp jų bu­vo ir mo­te­ris. Vo­kie­tė su me­džiok­lio dra­bu­žiais ir ka­ra­bi­nu ant pe­ties ma­ža­jai smal­suo­lei pa­si­ro­dė la­bai eg­zo­tiš­ka...

Ag­nė pa­sa­ko­ja, kad drau­gės iš me­džiok­lės grį­žu­sios mer­gi­nos pra­šy­da­vo ne­pa­sa­ko­ti apie su­me­džio­tus lai­mi­kius. Jų au­sims tai at­ro­dė per žiau­ru. „Dau­ge­lis me­džiok­lę įsi­vaiz­duo­ja tik kaip lau­ki­nio žvė­ries nu­do­bi­mą. O kur dar ma­lo­nus ben­dra­vi­mas su ko­le­go­mis, ak­ty­vus po­il­sis gam­to­je? Kur tas jau­du­lys, kai sė­dė­da­mas bokš­te­ly­je iš­girs­ti traš­ke­sį už nu­ga­ros?“ – ji ti­ki­na, kad ad­re­na­li­no krau­jy­je tą mi­nu­tę pri­si­ga­mi­na ne ma­žiau kaip ko­kia­me eks­tre­ma­lia­me spor­te.

Va­lan­dų va­lan­das mer­gi­na ga­li pra­tū­no­ti bokš­te­ly­je, pa­sta­ty­ta­me kur nors pa­miš­kė­je. Net ne­pa­jun­ta, kaip jos pra­bė­ga. Lai­min­ga na­mo grįž­ta net tuo­met, kai žvė­rį ne nu­šau­na, bet tik pa­ma­to. „Man vi­suo­met at­ro­dy­da­vo daug žiau­riau, kai au­gi­na au­gi­na žmo­gus viš­tą, kiau­lę ar triu­šį, o pas­kui pa­ima ir pa­sker­džia sa­vo au­gin­ti­nį... Ir dar su­val­go jį...“ – taip gy­vy­bės at­ėmi­mo fi­lo­so­fi­ją dės­to pa­šne­ko­vė.

At­si­ve­dė tė­vas

Ir į me­džio­to­jų gre­tas Ag­nė įsi­lie­jo, ga­li­ma sa­ky­ti, įsi­ki­bu­si į ran­ką tė­ve­liui. Pir­mą kar­tą iš­si­pra­šė į slan­kų me­džiok­lę – pa­sto­vė­ti ša­lia pa­ty­ru­sių me­džio­to­jų, pa­kvė­puo­ti pa­ra­ko dū­mais. Šau­tu­vo į ran­kas pa­aug­lei nie­kas ne­da­vė. „Iš pra­džių ei­da­vau į miš­ką tik no­rė­da­ma kuo dau­giau lai­ko pra­leis­ti su tė­ve­liu. Nuo ma­žens esu „tė­ve­lio duk­re­lė“ – se­kio­da­vau vi­sur... O mū­sų šei­mo­je ga­lio­ja to­kia ne­ra­šy­ta tai­syk­lė, kad sa­vait­ga­liais daž­niau­siai trau­kia­ma į me­džiok­lę. Tai­gi, di­de­lio pa­si­rin­ki­mo kaip ir ne­tu­rė­jau. Su­lau­ku­si aš­tuo­nio­li­kos už­si­ra­šiau į me­džiok­lės kur­sus ir aš...“ – pa­sa­ko­ja mer­gi­na.

Taip jau iš­ėjo, kad tais pa­čiais me­tais rei­kė­jo lai­ky­ti abi­tū­ros eg­za­mi­nus. No­rė­da­ma kuo ge­riau juos iš­lai­ky­ti, mer­gi­na dar lan­kė pa­pil­do­mas an­glų kal­bos, ma­te­ma­ti­kos, is­to­ri­jos pa­mo­kas. O čia dar už­si­ra­šė ir į vai­ra­vi­mo kur­sus... Daž­nai iš vie­no už­si­ė­mi­mo tie­siog bėg­te bėg­da­vo į ki­tą.

Kaip vis­ką su­de­ri­no? Ar abi­tū­ros eg­za­mi­nai ne­nu­ken­tė­jo? „Kai la­bai no­ri, tai ir spė­ji, ir su­de­ri­ni. O gim­na­zi­ją bai­giau su pa­gy­ri­mu“, – šyp­so­si Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te va­dy­bą ir ad­mi­nist­ra­vi­mą šie­met bai­gu­si ir M. Ro­me­rio uni­ver­si­te­te stu­di­jas tę­sian­ti Ag­nė. Mer­gi­na moks­lus su­ge­ba su­de­rin­ti ir su dar­bu. Sa­vi­val­dy­bės Ar­chi­tek­tū­ros ir te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo sky­riu­je ji dir­ba vy­riau­si­ą­ja spe­cia­lis­te.

Vy­rai žiū­rė­jo skep­tiš­kai

Pui­kiai me­na sa­vo pir­mą­jį „pa­si­ro­dy­mą“ me­džiok­lė­je – jau ne kaip tė­ve­lio pa­ly­do­vės, bet tik­ros me­džio­to­jos. Su bi­lie­tu ir šau­tu­vu ran­ko­je. „Da­bar jau ir ra­jo­no, ir bū­re­lio me­džio­to­jams mo­te­ris su šau­tu­vu nė­ra nau­jie­na – be ma­nęs dar ke­lios mo­te­rys me­džio­ja. O tuo­met vy­riš­kius leng­vas šo­kas iš­ti­ko, kai po me­džiok­lės ne­at­si­ra­dus sa­va­no­rių lup­ti žvė­rį, pa­si­ė­miau pei­lį ir nu­ė­jau link lu­pyk­los. Ne­pa­tik­lūs vy­rai bū­re­liu nu­se­kė pa­žiū­rė­ti. At­seit, kaip gi tai mer­gai­tei la­kuo­tais na­gais sek­sis šim­ta­ki­log­ra­mi­nį šer­ną nu­dir­ti. Kol pa­ma­tė, skep­tiš­kai žiū­rė­jo“, – juo­kia­si Ag­nė, pri­si­mi­nu­si pir­muo­sius iš­ban­dy­mus. Ne­tru­kus bū­re­lio vy­rai ap­si­pra­to, kad nuo šiol į me­džiok­lę kar­tu trauks ir mer­gi­na. Nors Ag­nė ti­ki­na, kad jos ne­trik­do kar­tais kiek per­sū­dy­tas vy­riš­kas hu­mo­ras, bet pa­ju­to, jog ir emo­ci­jas ki­taip ko­le­gos pra­dė­jo reikš­ti, ir eti­ke­tui dė­me­sio dau­giau ski­ria. Kiek dau­giau nesu­si­pra­ti­mų iš­ky­la nu­va­žia­vus į ki­tų ra­jo­nų bū­re­lius. Ne kar­tą bu­vo pa­lai­ky­ta ber­niu­ku. Ne vie­nas me­džio­to­jas, pa­ma­tęs iš po ke­pu­rės iš­lin­du­sias ka­sy­tes, nu­ste­bęs šūk­te­li: „O, tai­gi čia mer­gai­tė!..“

Bran­gi ap­ran­ga – ne pa­si­pui­ka­vi­mui

„Nie­ko keis­to – me­džio­to­jų ap­ran­ga to­kia pa­ti tiek vy­rams, tiek mo­te­rims“, – pa­aiš­ki­no Ag­nė. Smul­kaus su­dė­ji­mo mer­gi­nai ne­bu­vo leng­va pri­si­tai­ky­ti tin­kan­čius dy­džius. Nu­va­žia­vus į Kau­ną pirk­ti vir­šu­ti­nių bei apa­ti­nių me­džiok­li­nių dra­bu­žių, juos tik už­si­sa­kė ir lau­kė, kol at­veš nau­ją siun­tą. „Vai­kiš­kų dra­bu­žių ne­tu­ri­me“, – juo­ka­vo par­da­vė­jas. Ag­nė sa­ko, kad tin­ka­mai ap­si­reng­ti į me­džiok­lę ga­li nuo tūks­tan­čio li­tų. Ži­no­mų fir­mų pa­ga­min­ti spe­cia­lūs dra­bu­žiai – tik­rai ne pa­si­pui­ka­vi­mui. „Nu­ė­jęs į me­džiok­lę pa­pras­tais džin­siu­kais ir striu­ke­le pa­si­ro­dy­si kaip ne­si­lai­kan­tis me­džiok­lės eti­ke­to. Pa­lan­džio­jęs po šla­pius krū­my­nus ar ke­le­tą va­lan­dų pra­lei­dęs vė­sų va­ka­rą bokš­te­ly­je ir per­šla­pęs iki pas­ku­ti­nio siū­le­lio, dau­giau į me­džiok­lę ga­li ir ne­be­no­rė­ti“, – įsi­ti­ki­nu­si pa­šne­ko­vė. Pir­ma sa­va­ran­kiš­ka me­džiok­lė, į ku­rią su­si­ren­gė be tė­čio, Ag­nei bai­gė­si la­bai ne­links­mai. „Tė­tis pa­ta­rė pa­si­im­ti pa­čią pa­klus­niau­sią, ge­riau­sią Va­ka­rų Si­bi­ro lai­ką. Vis­kas bai­gė­si tuo, kad jau tre­čią va­ry­mą nu­si­vi­jo ma­no Ta­ra di­džiu­lį šer­ną ir ne­be­grį­žo. Ieš­ko­jom, skel­bi­mus spaus­di­nom – gal­vo­jom – pa­si­kly­do, gal kas pa­ma­tys, pra­neš. Bet ka­ly­tė taip ir ne­at­si­ra­do. Iki šiol ne­jau­ku šu­nis į me­džiok­lę vež­tis“, – gai­li­si pa­si­me­tu­sio šuns pa­šne­ko­vė.

Pa­si­klys­ti ne­te­ko

Ne­re­tai be­si­gai­nio­da­mi žvė­ris šu­nys pa­kliū­na į bra­ko­nie­rių pa­spęs­tas kil­pas. Ne vie­ną pus­die­nį kar­tu su ki­tais me­džio­to­jais vaikš­čio­jo po bū­re­liui pri­klau­san­čius plo­tus kil­pas ran­kio­da­mi. Sy­kį per po­rą va­lan­dų apie tris­de­šimt jų ra­do. Daž­nai pė­dos snie­ge į vie­ną ir tą pa­čią so­dy­bą nu­ves­da­vo...

Pa­si­kly­du­si miš­ke dar nie­kuo­met ne­bu­vo – pra­ver­čia ge­ra orien­ta­ci­ja. Vie­nam ki­tam me­džio­to­jui ar va­ro­vui yra te­kę ge­ro­kai pa­klai­džio­ti. Ag­nė juo­kau­ja, kad ga­li pa­skam­bin­ti mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu, bet ką tau ko­le­gos pa­tar­ti ga­li, jei pats ne­sio­rien­tuo­ji, nei kur pie­tūs, nei šiau­rė. Tarp me­džio­to­jų jau anek­do­tu ta­po si­tu­a­ci­ja, kai drau­gas vi­du­ry miš­ko pa­si­kly­du­siam va­ro­vui te­le­fo­nu pa­ta­rė: „Eik link Uk­mer­gės...“

Su bū­si­mu vy­ru Ir­tau­tu jun­gia ben­dri po­mė­giai – abu yra aist­rin­gi me­džio­to­jai. Ben­dras lais­va­lai­kis, įspū­džiai dar la­biau su­ar­ti­no jau­nus žmo­nes – šį ru­de­nį po­ra ren­gia­si su­šok­ti ves­tu­ves. „Vi­suo­met la­bai leng­vai su­si­ta­riam, ką veik­sim va­ka­rais po dar­bo ar per iš­ei­gi­nes die­nas. Jei ne į me­džiok­lę, tai daž­niau­siai vis tiek į miš­ką – tai pa­ša­ro žvė­rims vež­ti, tai bokš­te­lių kal­ti“, – džiau­gia­si Ag­nė.

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų