Spausdinti šį puslapį

Me­džiok­lė – ir mo­te­rų rei­ka­las...

 

Kas pa­sa­kė, kad me­džiok­lė – vy­riš­kas už­si­ė­mi­mas? Jau ket­ve­rius me­tus me­džio­jan­ti dvi­de­šimt dve­jų me­tų Ag­nė An­driū­nai­tė sa­vo lais­va­lai­kio be šau­tu­vo ne­įsi­vaiz­duo­ja. Mer­gi­na juo­kau­ja, kad ne kar­tą me­džiok­lė­je bu­vo pa­lai­ky­ta ber­niu­ku. Pa­ma­tęs iš po ke­pu­rės iš­lin­du­sias ka­sy­tes, su­trik­da­vo ne vie­nas me­džio­to­jas.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Dau­ge­lis mo­te­riš­kių, tik­riau­siai, tik gūž­te­lė­tų pe­čiais: „Mo­te­ris me­džiok­lė­je? Ne­są­mo­nė“. Ir pra­dė­tų dės­ty­ti sa­vo ar­gu­men­tus: žiau­ru, per sun­ku, ne­mo­te­riš­ka...

 

 

Ag­nė An­driū­nai­tė džiau­gia­si lai­mi­kiu, bet ne­nu­si­me­na ir nie­ko ne­nu­šo­vu­si – taik­lių šū­vių ko­le­goms sa­ko ne­pa­vy­din­ti.

 

Me­džiok­le Ag­nę „už­krė­tė“ tė­tis Po­vi­las An­driū­nas.
As­me­ni­nio ar­chy­vo nuotr.

 
Apie me­džiok­lę pra­šo ne­pa­sa­ko­ti

Ag­nė taip nie­kuo­met ne­ma­nė, nes pa­sa­ko­ji­mų apie me­džiok­lę bei jo­je pa­tir­tus nuo­ty­kius iš sa­vo tė­ve­lio Po­vi­lo An­driū­no gir­dė­jo nuo pat vai­kys­tės. Dar bū­da­ma ne­di­du­kė mer­gai­tė su­si­ža­vė­ju­si ap­žiū­ri­nė­jo me­džio­ti į Lie­tu­vą at­vy­ku­sius ir tė­vų na­muo­se be­si­sve­čia­vu­sius vo­kie­čius. Tarp jų bu­vo ir mo­te­ris. Vo­kie­tė su me­džiok­lio dra­bu­žiais ir ka­ra­bi­nu ant pe­ties ma­ža­jai smal­suo­lei pa­si­ro­dė la­bai eg­zo­tiš­ka...

Ag­nė pa­sa­ko­ja, kad drau­gės iš me­džiok­lės grį­žu­sios mer­gi­nos pra­šy­da­vo ne­pa­sa­ko­ti apie su­me­džio­tus lai­mi­kius. Jų au­sims tai at­ro­dė per žiau­ru. „Dau­ge­lis me­džiok­lę įsi­vaiz­duo­ja tik kaip lau­ki­nio žvė­ries nu­do­bi­mą. O kur dar ma­lo­nus ben­dra­vi­mas su ko­le­go­mis, ak­ty­vus po­il­sis gam­to­je? Kur tas jau­du­lys, kai sė­dė­da­mas bokš­te­ly­je iš­girs­ti traš­ke­sį už nu­ga­ros?“ – ji ti­ki­na, kad ad­re­na­li­no krau­jy­je tą mi­nu­tę pri­si­ga­mi­na ne ma­žiau kaip ko­kia­me eks­tre­ma­lia­me spor­te.

Va­lan­dų va­lan­das mer­gi­na ga­li pra­tū­no­ti bokš­te­ly­je, pa­sta­ty­ta­me kur nors pa­miš­kė­je. Net ne­pa­jun­ta, kaip jos pra­bė­ga. Lai­min­ga na­mo grįž­ta net tuo­met, kai žvė­rį ne nu­šau­na, bet tik pa­ma­to. „Man vi­suo­met at­ro­dy­da­vo daug žiau­riau, kai au­gi­na au­gi­na žmo­gus viš­tą, kiau­lę ar triu­šį, o pas­kui pa­ima ir pa­sker­džia sa­vo au­gin­ti­nį... Ir dar su­val­go jį...“ – taip gy­vy­bės at­ėmi­mo fi­lo­so­fi­ją dės­to pa­šne­ko­vė.

At­si­ve­dė tė­vas

Ir į me­džio­to­jų gre­tas Ag­nė įsi­lie­jo, ga­li­ma sa­ky­ti, įsi­ki­bu­si į ran­ką tė­ve­liui. Pir­mą kar­tą iš­si­pra­šė į slan­kų me­džiok­lę – pa­sto­vė­ti ša­lia pa­ty­ru­sių me­džio­to­jų, pa­kvė­puo­ti pa­ra­ko dū­mais. Šau­tu­vo į ran­kas pa­aug­lei nie­kas ne­da­vė. „Iš pra­džių ei­da­vau į miš­ką tik no­rė­da­ma kuo dau­giau lai­ko pra­leis­ti su tė­ve­liu. Nuo ma­žens esu „tė­ve­lio duk­re­lė“ – se­kio­da­vau vi­sur... O mū­sų šei­mo­je ga­lio­ja to­kia ne­ra­šy­ta tai­syk­lė, kad sa­vait­ga­liais daž­niau­siai trau­kia­ma į me­džiok­lę. Tai­gi, di­de­lio pa­si­rin­ki­mo kaip ir ne­tu­rė­jau. Su­lau­ku­si aš­tuo­nio­li­kos už­si­ra­šiau į me­džiok­lės kur­sus ir aš...“ – pa­sa­ko­ja mer­gi­na.

Taip jau iš­ėjo, kad tais pa­čiais me­tais rei­kė­jo lai­ky­ti abi­tū­ros eg­za­mi­nus. No­rė­da­ma kuo ge­riau juos iš­lai­ky­ti, mer­gi­na dar lan­kė pa­pil­do­mas an­glų kal­bos, ma­te­ma­ti­kos, is­to­ri­jos pa­mo­kas. O čia dar už­si­ra­šė ir į vai­ra­vi­mo kur­sus... Daž­nai iš vie­no už­si­ė­mi­mo tie­siog bėg­te bėg­da­vo į ki­tą.

Kaip vis­ką su­de­ri­no? Ar abi­tū­ros eg­za­mi­nai ne­nu­ken­tė­jo? „Kai la­bai no­ri, tai ir spė­ji, ir su­de­ri­ni. O gim­na­zi­ją bai­giau su pa­gy­ri­mu“, – šyp­so­si Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te va­dy­bą ir ad­mi­nist­ra­vi­mą šie­met bai­gu­si ir M. Ro­me­rio uni­ver­si­te­te stu­di­jas tę­sian­ti Ag­nė. Mer­gi­na moks­lus su­ge­ba su­de­rin­ti ir su dar­bu. Sa­vi­val­dy­bės Ar­chi­tek­tū­ros ir te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo sky­riu­je ji dir­ba vy­riau­si­ą­ja spe­cia­lis­te.

Vy­rai žiū­rė­jo skep­tiš­kai

Pui­kiai me­na sa­vo pir­mą­jį „pa­si­ro­dy­mą“ me­džiok­lė­je – jau ne kaip tė­ve­lio pa­ly­do­vės, bet tik­ros me­džio­to­jos. Su bi­lie­tu ir šau­tu­vu ran­ko­je. „Da­bar jau ir ra­jo­no, ir bū­re­lio me­džio­to­jams mo­te­ris su šau­tu­vu nė­ra nau­jie­na – be ma­nęs dar ke­lios mo­te­rys me­džio­ja. O tuo­met vy­riš­kius leng­vas šo­kas iš­ti­ko, kai po me­džiok­lės ne­at­si­ra­dus sa­va­no­rių lup­ti žvė­rį, pa­si­ė­miau pei­lį ir nu­ė­jau link lu­pyk­los. Ne­pa­tik­lūs vy­rai bū­re­liu nu­se­kė pa­žiū­rė­ti. At­seit, kaip gi tai mer­gai­tei la­kuo­tais na­gais sek­sis šim­ta­ki­log­ra­mi­nį šer­ną nu­dir­ti. Kol pa­ma­tė, skep­tiš­kai žiū­rė­jo“, – juo­kia­si Ag­nė, pri­si­mi­nu­si pir­muo­sius iš­ban­dy­mus. Ne­tru­kus bū­re­lio vy­rai ap­si­pra­to, kad nuo šiol į me­džiok­lę kar­tu trauks ir mer­gi­na. Nors Ag­nė ti­ki­na, kad jos ne­trik­do kar­tais kiek per­sū­dy­tas vy­riš­kas hu­mo­ras, bet pa­ju­to, jog ir emo­ci­jas ki­taip ko­le­gos pra­dė­jo reikš­ti, ir eti­ke­tui dė­me­sio dau­giau ski­ria. Kiek dau­giau nesu­si­pra­ti­mų iš­ky­la nu­va­žia­vus į ki­tų ra­jo­nų bū­re­lius. Ne kar­tą bu­vo pa­lai­ky­ta ber­niu­ku. Ne vie­nas me­džio­to­jas, pa­ma­tęs iš po ke­pu­rės iš­lin­du­sias ka­sy­tes, nu­ste­bęs šūk­te­li: „O, tai­gi čia mer­gai­tė!..“

Bran­gi ap­ran­ga – ne pa­si­pui­ka­vi­mui

„Nie­ko keis­to – me­džio­to­jų ap­ran­ga to­kia pa­ti tiek vy­rams, tiek mo­te­rims“, – pa­aiš­ki­no Ag­nė. Smul­kaus su­dė­ji­mo mer­gi­nai ne­bu­vo leng­va pri­si­tai­ky­ti tin­kan­čius dy­džius. Nu­va­žia­vus į Kau­ną pirk­ti vir­šu­ti­nių bei apa­ti­nių me­džiok­li­nių dra­bu­žių, juos tik už­si­sa­kė ir lau­kė, kol at­veš nau­ją siun­tą. „Vai­kiš­kų dra­bu­žių ne­tu­ri­me“, – juo­ka­vo par­da­vė­jas. Ag­nė sa­ko, kad tin­ka­mai ap­si­reng­ti į me­džiok­lę ga­li nuo tūks­tan­čio li­tų. Ži­no­mų fir­mų pa­ga­min­ti spe­cia­lūs dra­bu­žiai – tik­rai ne pa­si­pui­ka­vi­mui. „Nu­ė­jęs į me­džiok­lę pa­pras­tais džin­siu­kais ir striu­ke­le pa­si­ro­dy­si kaip ne­si­lai­kan­tis me­džiok­lės eti­ke­to. Pa­lan­džio­jęs po šla­pius krū­my­nus ar ke­le­tą va­lan­dų pra­lei­dęs vė­sų va­ka­rą bokš­te­ly­je ir per­šla­pęs iki pas­ku­ti­nio siū­le­lio, dau­giau į me­džiok­lę ga­li ir ne­be­no­rė­ti“, – įsi­ti­ki­nu­si pa­šne­ko­vė. Pir­ma sa­va­ran­kiš­ka me­džiok­lė, į ku­rią su­si­ren­gė be tė­čio, Ag­nei bai­gė­si la­bai ne­links­mai. „Tė­tis pa­ta­rė pa­si­im­ti pa­čią pa­klus­niau­sią, ge­riau­sią Va­ka­rų Si­bi­ro lai­ką. Vis­kas bai­gė­si tuo, kad jau tre­čią va­ry­mą nu­si­vi­jo ma­no Ta­ra di­džiu­lį šer­ną ir ne­be­grį­žo. Ieš­ko­jom, skel­bi­mus spaus­di­nom – gal­vo­jom – pa­si­kly­do, gal kas pa­ma­tys, pra­neš. Bet ka­ly­tė taip ir ne­at­si­ra­do. Iki šiol ne­jau­ku šu­nis į me­džiok­lę vež­tis“, – gai­li­si pa­si­me­tu­sio šuns pa­šne­ko­vė.

Pa­si­klys­ti ne­te­ko

Ne­re­tai be­si­gai­nio­da­mi žvė­ris šu­nys pa­kliū­na į bra­ko­nie­rių pa­spęs­tas kil­pas. Ne vie­ną pus­die­nį kar­tu su ki­tais me­džio­to­jais vaikš­čio­jo po bū­re­liui pri­klau­san­čius plo­tus kil­pas ran­kio­da­mi. Sy­kį per po­rą va­lan­dų apie tris­de­šimt jų ra­do. Daž­nai pė­dos snie­ge į vie­ną ir tą pa­čią so­dy­bą nu­ves­da­vo...

Pa­si­kly­du­si miš­ke dar nie­kuo­met ne­bu­vo – pra­ver­čia ge­ra orien­ta­ci­ja. Vie­nam ki­tam me­džio­to­jui ar va­ro­vui yra te­kę ge­ro­kai pa­klai­džio­ti. Ag­nė juo­kau­ja, kad ga­li pa­skam­bin­ti mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu, bet ką tau ko­le­gos pa­tar­ti ga­li, jei pats ne­sio­rien­tuo­ji, nei kur pie­tūs, nei šiau­rė. Tarp me­džio­to­jų jau anek­do­tu ta­po si­tu­a­ci­ja, kai drau­gas vi­du­ry miš­ko pa­si­kly­du­siam va­ro­vui te­le­fo­nu pa­ta­rė: „Eik link Uk­mer­gės...“

Su bū­si­mu vy­ru Ir­tau­tu jun­gia ben­dri po­mė­giai – abu yra aist­rin­gi me­džio­to­jai. Ben­dras lais­va­lai­kis, įspū­džiai dar la­biau su­ar­ti­no jau­nus žmo­nes – šį ru­de­nį po­ra ren­gia­si su­šok­ti ves­tu­ves. „Vi­suo­met la­bai leng­vai su­si­ta­riam, ką veik­sim va­ka­rais po dar­bo ar per iš­ei­gi­nes die­nas. Jei ne į me­džiok­lę, tai daž­niau­siai vis tiek į miš­ką – tai pa­ša­ro žvė­rims vež­ti, tai bokš­te­lių kal­ti“, – džiau­gia­si Ag­nė.

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)