Moksleivė amerikiečius stebino šaltibarščiais

Pa­gal moks­lei­vių mai­nų pro­gra­mą Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se me­tus pra­lei­du­si moks­lei­vė Kris­ti­na Zim­bly­tė iš už At­lan­to par­si­ve­žė... ame­ri­kie­tiš­ką šyp­se­ną. „Ame­ri­kie­čiai – la­bai šil­ti ir nuo­šir­dūs. Lie­tu­vą jie įsi­vaiz­duo­ja esant Af­ri­ko­je, o šal­ti­barš­čiai jiems – di­džiau­sia eg­zo­ti­ka“, – sa­ko mer­gi­na.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

 As­me­ni­nio al­bu­mo nuotr. Metus JAV praleidusi Kristina Zimblytė lankėsi Holivude ir kitose žymiose vietose.

Mums, san­tū­rie­siems lie­tu­viams, ame­ri­kie­tiš­ka šyp­se­na kiek ne­įpras­ta. Sa­vo šiau­rie­tiš­ką at­šiau­ru­mą ban­do­me pa­tei­sin­ti, o jų šyp­se­ną su­men­kin­ti: „Ji gi dirb­ti­nė.“ Kris­ti­na tvir­tai at­re­mia: „Ge­riau to­kia, nei jo­kios.“

Liū­de­sio de­be­sė­lis šyp­se­ną nuo vei­do nu­ve­ja tik tuo­met, kai mer­gi­na pri­si­me­na įvy­ku­sį grau­dų at­si­svei­ki­ni­mą su tė­ve­liais oro uos­te.

„Pa­bė­go“ į... Ame­ri­ką

„Apie moks­lei­vių mai­nų pro­gra­mą per­skai­čiau žur­na­le „Pa­ne­lė“. Tuo­met ir pa­gal­vo­jau – ko­dėl man ne­pa­ban­džius. Tuo la­biau, kad tai pui­kus bū­das ne tik pa­bėg­ti nuo kas­die­ni­nės ru­ti­nos, bet ir su­tvir­tin­ti an­glų kal­bos ži­nias“, – pa­sa­ko­ja Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­na­zi­jos gim­na­zis­tė.

Mer­gi­na pri­si­pa­žįs­ta, kad Ame­ri­ka jai vi­suo­met at­ro­dė ste­buk­lin­ga sva­jo­nių ša­lis. Šią sva­jo­nę prie re­a­ly­bės pri­ar­tin­ti jai pa­dė­jo už­si­spy­ri­mas ir Uk­mer­gės „Ro­ta­ry“ klu­bo na­riai. Bū­tent jiems mer­gi­na dė­kin­ga už ga­li­my­bę vi­sus me­tus pra­leis­ti Mi­ne­so­tos vals­ti­jo­je esan­čia­me ne­di­de­lia­me Can­non Falls mies­te­ly­je, gy­ven­ti ame­ri­kie­čių šei­mo­se, ten lan­ky­ti mo­kyk­lą. „Ir tė­ve­liams – ne­pa­bū­go vie­nos iš­leis­ti, pa­si­ti­kė­jo ma­no jė­go­mis“, – sa­ko Kris­ti­na.

Tai, kad ji tik­rai ver­ta fi­nan­si­nės ro­ta­rie­čių pa­ra­mos, te­ko įro­dy­ti – Vil­niu­je vy­ko rim­ta kan­di­da­tų iš vi­sos Lie­tu­vos at­ran­ka.

Jau­no­ji pa­šne­ko­vė pri­si­me­na, kaip ruo­šian­tis už jū­rų ma­rių ke­lio­nės džiaugs­mus tem­dė min­tis, kad iš­vyks­ta ne ke­lioms die­noms, net ne ke­liems mė­ne­siams. Ne­ra­mi­no aš­tuo­nių va­lan­dų skry­dis per van­de­ny­ną – iki tol lėk­tu­vu nė kar­to skri­du­si ne­bu­vo. Ir aša­rė­lės ne kar­tą aky­se kau­pė­si, pa­gal­vo­jus, jog ma­mos ir tė­čio ne­ma­tys vi­sus me­tus.

Su­tik­tu­vės – šil­tos

„Tik lėk­tu­vui nuo že­mės at­si­plė­šus pa­ju­tau sa­vo­tiš­ką iš­si­lais­vi­ni­mą. No­rė­jo­si gal­vo­ti ne apie tai, ką na­mie pa­li­kau, o apie tai, kas ma­nęs lau­kia Ame­ri­ko­je“, – pri­si­pa­žįs­ta moks­lei­vė.

Oro uos­te lau­kė šir­din­gos su­tik­tu­vės. Vieš­nios iš Lie­tu­vos pa­si­tik­ti at­vy­ko gau­si ir links­ma fer­me­rių šei­my­nė­lė – ma­ma su tė­čiu ir trys jų duk­ros. Par­si­ve­žę į erd­vius sa­vo na­mus, lie­tu­vai­tei už­lei­do uni­ver­si­te­te stu­di­juo­jan­čios vy­riau­sio­sios duk­ros kam­ba­rį.

Grei­čiau­siai ben­drą kal­bą Kris­ti­na ra­do su jau­niau­si­ą­ja Kirs­ten ir ly­giai trims mė­ne­siams ta­po ly­gia­tei­se ame­ri­kie­tiš­kos šei­mos na­re. Mat pa­gal jau­ni­mo mai­nų pro­gra­mos tai­syk­les at­vy­kė­liai iš ki­tų kraš­tų ap­gy­ven­di­na­mi ne vie­no­je šei­mo­je. Taip su­si­da­ro­mas vi­sa­pu­siš­kes­nis vaiz­das apie ša­lies kul­tū­rą, tra­di­ci­jas bei žmo­nes.

Iki moks­lo me­tų, ku­rie ame­ri­kie­tiš­ko­je mo­kyk­lo­je pra­si­de­da rug­sė­jo 8 die­ną, bu­vo li­ku­sios dar ke­lios sa­vai­tės. Jas mer­gi­ną pri­ėmu­si šei­ma pa­siū­lė pa­skir­ti eks­kur­si­joms po Mi­ne­so­tos vals­ti­ją.

Įtam­pą įvei­kė

Kris­ti­na sa­ko, kad sun­kiau­si bu­vo pir­mie­ji trys mė­ne­siai. Ben­dra­moks­liai tik pra­džio­je at­ro­dė la­bai drau­giš­ki ir pa­slau­gūs. Vė­liau, kai do­mė­ji­ma­sis nau­jo­ke nu­slū­go, mer­gi­na pa­ju­to li­ku­si vie­na. Ji pa­sa­ko­ja apie to­kias si­tu­a­ci­jas, kad daž­nas su­au­gęs ir gy­ve­ni­mo drus­kos ra­ga­vęs žmo­gus psi­cho­lo­gi­nės įtam­pos ne­bū­tų at­lai­kęs.

Šiuos ne­leng­vus psi­cho­lo­gi­jos už­da­vi­nius te­ko spręs­ti pa­čiai, te­le­fo­nu kon­sul­tuo­tis su ma­ma. Pa­ga­liau su­pra­to, kad ne­ver­ta lauk­ti, kol kas nors drau­gys­tę pa­siū­lys – ini­cia­ty­vą tu­ri ro­dy­ti pats. Leng­viau ben­drau­ti ta­po ir nu­ga­lė­jus kal­bos bar­je­rą.

Ant­ro­ji šei­ma, ku­rio­je ap­si­gy­ve­no uk­mer­giš­kė, jai pa­si­ro­dė ypač links­ma ir pa­šė­lu­si. Ma­ma – lėk­tu­vo pi­lo­tė. Na­mų šei­mi­nin­kės pa­rei­gas čia at­li­ko tė­tis. O du ma­žy­liai – aš­tuon­me­tis Gran­tas ir de­šimt­me­tis Ra­y­a­nas ta­po nuo­šir­džiais jos drau­gais. Pa­sak  Kris­ti­nos, vi­sa šei­ma tie­siog iš­pro­tė­ju­si dėl kal­nų sli­di­nė­ji­mo. Šia aist­ra už­krė­tė ir ją. Po jų pro­fe­sio­na­lių in­struk­ta­žų nie­kuo­met kal­nuo­se ne­sli­di­nė­ju­si mer­gi­na įveik­da­vo su­dė­tin­giau­sias tra­sas.

Links­mo­ji šei­my­nė­lė pa­si­sten­gė, kad vieš­nia iš Lie­tu­vos ne­par­si­vež­tų į sa­vo ša­lį tik įspū­džių iš 4 tūks­tan­čius gy­ven­to­jų tu­rin­čio mies­te­lio. Kris­ti­na su jais ap­ke­lia­vo Ka­li­for­ni­ją, pa­ma­tė Mi­ne­so­tos sos­ti­nę Mi­ne­a­po­lį, San Die­gą, Los An­dže­lą, Ho­li­vu­dą.

Tre­čiuo­siuo­se na­muo­se mer­gai­tei te­ko „vien­tur­tės duk­ros“ vaid­muo. Ka­dan­gi sū­nus, stu­di­juo­jan­tis uni­ver­si­te­te, tė­vus lan­ky­da­vo re­tai, vi­sas sve­tin­gų žmo­nių dė­me­sys bu­vo skir­tas vieš­niai. „Čia pra­leis­tos die­nos – nuo­sta­biau­sios per vi­sus me­tus“, – tvir­ti­na Kris­ti­na. Be to, jai pui­kiai se­kė­si sem­tis ži­nių ame­ri­kie­tiš­ko­je mo­kyk­lo­je, ją jau su­po nuo­šir­džių drau­gų bū­rys.

Pre­pa­ruo­ja žiur­kes

Lie­tu­vai­tė pa­sa­ko­ja, kad gy­ve­nant JAV jai ne kar­tą te­ko pa­tir­ti keis­tą jaus­mą, kad dau­ge­lį vaiz­dų, epi­zo­dų, si­tu­a­ci­jų ji jau yra ma­čiu­si ar pa­ty­ru­si. „Pas­kui pa­ti su­pra­tau, kad vi­si jie bu­vo ma­ty­ti ne kur ki­tur, o fil­muo­se“, – šyp­so­si ji. Net mo­kyk­li­nis gel­to­nas au­to­bu­siu­kas jai pa­si­ro­dė kaip se­nas pa­žįs­ta­mas...

Ta­čiau gy­ve­ni­mas už At­lan­to pa­bė­rė ir be­ga­lę staig­me­nų. Ame­ri­kos švie­ti­mo sis­te­ma nuo mū­siš­kės ski­ria­si kaip die­na nuo nak­ties. Va­lan­dų va­lan­das prie na­mų dar­bų pa­lin­kę mū­sų moks­lei­viai ame­ri­ko­niu­kams tu­rė­tų tik pa­vy­dė­ti. Anot Kris­ti­nos, vis­kas pa­mo­ko­se ten pa­tei­kia­ma ir iš­dės­to­ma taip, kad na­muo­se be­veik ne­be­lie­ka ką veik­ti.

Vi­so­se pa­mo­ko­se la­bai daug prak­ti­kos. Daž­nai ap­si­ei­na­ma net be kon­spek­tų. Is­to­ri­jos moks­lei­viai mo­ko­si žiū­rė­da­mi fil­mus, lan­ky­da­mi mu­zie­jus. Bio­lo­gi­jos pa­mo­kos vyks­ta ne tik gam­to­je, bet ir spe­cia­lio­se la­bo­ra­to­ri­jo­se. Kris­ti­na pa­sa­ko­ja, kad mo­kan­tis apie žin­duo­lių vi­daus or­ga­nus, pa­čiai te­ko pa­si­dar­buo­ti skal­pe­liu, pre­pa­ruo­jant žiur­kę ar ka­tę. Tik­rai ne­pa­mir­ši, ku­rio­je vie­to­je yra ar kaip at­ro­do gy­vū­no šir­dis, plau­čiai, ke­pe­nys...

Ne­pa­mirš­ta­mą įspū­dį da­ro ir sau­gaus eis­mo pa­mo­kos. Vie­na iš jų vy­ko ava­ri­jos, tie­sa, ins­ce­ni­zuo­tos, vie­to­je. Vis­kas čia bu­vo taip tik­ra. Tik­ri ava­ri­jo­se su­lanks­ty­ti au­to­mo­bi­liai, po­li­ci­nin­kų, grei­to­sios pa­gal­bos eki­pa­žai, net mor­go ma­ši­na. Iš dan­gaus nu­si­lei­do tik­rų tik­riau­sias sraig­tas­par­nis, o iš jo iš­šo­kę me­di­kai ėmė gai­vin­ti su­žeis­tuo­sius. Lai­mė, pas­ta­rie­ji bu­vo „tik­ri“ tik iš da­lies – juos vai­di­no rau­do­nais da­žais iš­si­tep­lio­ję ak­to­riai.

Pa­aug­liams, su­vai­di­nu­siems krau­paus įvy­kio liu­di­nin­kus,  po to­kių sce­nų ne­už­si­se­gus sau­gos dir­žo ar iš­gė­rus al­ko­ho­lio va­ži­nė­tis, ma­tyt, ne­si­no­rės.

 

1.2

Ge­riau­sių drau­gių bū­ry­je.


Ži­nios tik­ri­na­mos te­stais

Nie­kas ta­vęs čia ne­kvie­čia prie len­tos, ne­rei­ka­lau­ja pa­sa­ko­ti na­mie iš­kal­tą te­ori­ją. Moks­lei­vių ži­nios tik­ri­na­mos te­stais. Trum­pai ir aiš­kiai – jei ži­nai, spaus­da­mas kom­piu­te­rio kla­vi­šą, il­gai ne­už­truk­si. Pen­kia­ba­lė­je sis­te­mo­je „pa­žy­mius“ nuo ge­riau­sio iki blo­giau­sio ver­ti­ni­mo reiš­kia rai­dės – A, B, C, D, F.

Pa­mo­ka trun­ka 56 mi­nu­tes. Per­trau­ka – ke­tu­rias. Ne­ži­nia, ką ga­li nu­veik­ti per tiek lai­ko. Bent jau po­il­siu to tik­rai ne­pa­va­din­si. Tie­sa, jei jau pri­rei­kia, ga­li į tu­a­le­tą nu­bėg­ti ir per pa­mo­ką. Prieš tai tu­ri iš mo­ky­to­jo gau­ti spe­cia­lų la­pe­lį, ku­ria­me pa­žy­mė­tas mo­ki­nio „ke­lio­nės“ mo­kyk­los ko­ri­do­riais pa­mo­kų me­tu tiks­las.

Pa­mo­kos vyks­ta di­de­lė­se kom­piu­te­ri­zuo­to­se kla­sė­se. Len­to­je se­niai ne­ra­šo­ma krei­da – ją at­sto­ja di­džiu­lis sen­so­ri­nis kom­piu­te­rio mo­ni­to­rius.

Ne­su­tik­si čia ir rū­pes­tin­gų mū­sų kla­sės auk­lė­to­jų, ku­riems rū­pi mo­ki­nio gy­ve­ni­mas, ne­su­si­jęs su ži­nio­mis ir moks­lu. Pa­sak Kris­ti­nos, vi­sa tai, kas vyks­ta už mo­kyk­los sie­nų, mo­ky­to­jų ne­do­mi­na. Jie ver­ti­na tik moks­lei­vio ži­nias, o ne kas jo tė­vai ir ką jis vei­kia sa­vait­ga­lį ar per atos­to­gas.

Pie­tums – mė­sai­niai

ir traš­ku­čiai

Il­gą­ją per­trau­ką, ku­ri trun­ka pus­va­lan­dį, – pie­tų me­tas. Mo­kyk­lų val­gyk­lo­se moks­lei­viai mai­ti­na­mi pa­gal vi­sus mū­sų „ame­ri­ko­niš­ko mais­to“ su­pra­ti­mo stan­dar­tus. Bul­vių traš­ku­čiai, deš­rai­niai, mė­sai­niai, alie­ju­je skru­din­tos bul­vy­tės, šo­ko­la­du­kai – vi­sa tai, apie ką sva­jo­ja mū­sų mo­ki­niai, bet iš sa­vo val­gyk­lų ryž­tin­gai uja mo­kyk­los.

Ne ką įvai­res­nis asor­ti­men­tas lauk­da­vo ir lai­ki­nų glo­bė­jų na­muo­se. Ame­ri­kie­čiai mais­to ga­mi­ni­me – vi­sai be fan­ta­zi­jos. „Pa­si­ga­min­ti“ va­ka­rie­nei pa­kan­ka par­duo­tu­vi­nio pus­ga­mi­nio ir mik­ro­ban­gų kros­ne­lės.

„Vie­no­je šei­mo­je no­rė­jau pa­vai­šin­ti vi­sus na­mi­niais keps­ne­liais, bet pa­si­ge­dau kep­tu­vės. Ki­to­je ne­tu­rė­jo ar­ba­ti­nu­ko. Ar­ba­tą pa­siū­lė vir­tis mik­ro­ban­gė­je“, – pa­sa­ko­ja Kris­ti­na.

Ji sa­ko, kad nors vai­kai val­go to­kį ne­svei­ką mais­tą, nu­tu­ku­sių tik­rai ne­daug. Tik­riau­siai dėl to, kad vi­sų kla­sių pa­mo­kų tvar­ka­raš­čiuo­se la­bai daug spor­to, ki­to­kios veik­los. Pa­mo­kos čia vyks­ta nuo 8 iki 15 va­lan­dos. Po pa­mo­kų be­veik vi­si lan­ko pa­si­rink­tus bū­re­lius. Ame­ri­kie­čių moks­lei­vių dar­bo die­na bai­gia­si 18 va­lan­dą.

Kris­ti­na ti­ki­na, kad vi­so šio lai­ko pa­kak­da­vo pa­si­ruoš­ti ki­tos die­nos te­stams, tad grį­žus na­mo prie kny­gų sė­dė­ti ne­be­rei­kė­da­vo. Tie­sa, mer­gi­na ne­pa­mir­šo esan­ti Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­na­zi­jos moks­lei­vė – kruopš­čiai at­lik­da­vo mo­ky­to­jų in­ter­ne­tu siun­čia­mas lie­tu­vių kal­bos, is­to­ri­jos, fi­zi­kos už­duo­tis.

 

1.3

Daž­nai lais­va­lai­kį Kris­ti­na leis­da­vo ame­ri­kie­čiams pri­sta­ty­da­ma Lie­tu­vą.


Lie­tu­vė iš... Af­ri­kos?

Pa­sak Kris­ti­nos, ame­ri­kie­čiai – tik­ri sa­vo ša­lies pat­rio­tai. Jų pa­trio­tiz­mas re­mia­si ne te­zė­mis ir šū­kiais. Ame­ri­kie­čių  pa­trio­tiz­mas ak­ty­vus – dėl sa­vo ir ša­lies pi­lie­čių ge­ro­vės jie ne­ven­gia kri­ti­kos val­džiai, de­monst­ra­ci­jų, pi­ke­tų. Vi­sa tai pas juos tik­ra ir ne­su­vai­din­ta. Net him­ną jie gie­da ki­taip nei mes – ran­ką prie šir­dies pri­glau­dę.

Ta­čiau dau­ge­lį ma­žai do­mi­na tai, kas vyks­ta už vals­ty­bės sie­nos. „Jie ži­no, kad yra to­kia Pran­cū­zi­ja, Vo­kie­ti­ja. Bet ne­ži­no, kur...“ – sa­ko Kris­ti­na.

Kris­ti­nos ben­dra­am­žiai, o ir dau­gu­ma su­au­gu­sių­jų, su ku­riais te­ko ben­drau­ti, nė ma­žiau­sio su­pra­ti­mo ne­tu­rė­jo, kur yra ta Lie­tu­va. „Vie­na mer­gai­tė, iš­gir­du­si jai nie­ko ne­sa­kan­tį Lie­tu­vos pa­va­di­ni­mą, ma­ne kil­di­no net iš Af­ri­kos“, – juo­kia­si mer­gi­na.

Mo­kyk­lo­je pa­si­ro­džiu­sią nau­jo­kę iš kaž­ko­kios „mis­ti­nės“ ša­lies ben­dra­moks­liai api­bė­rė klau­si­mais: „Ar jūs ir­gi nau­do­ja­tės mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais? Ar pas jus yra au­to­mo­bi­lių?“

Kris­ti­na ne­sle­pia, kad iš pra­džių tai trik­dė ir net pik­ti­no, o vė­liau te­ko pa­si­rai­to­ti ran­ko­ves ir im­tis Lie­tu­vos „am­ba­sa­do­rės“ Ame­ri­ko­je vaid­mens.

Te­ko su­reng­ti ne vie­ną te­mi­nį va­ka­rą, ku­rio me­tu ji pa­sa­ko­jo apie sa­vo gim­ti­nę, ro­dė nuo­trau­kas, at­sa­ki­nė­jo į klau­si­mus. Jau iš na­mų iš­vy­ko pa­si­ren­gu­si – ve­žė­si fo­to­gra­fi­jų al­bu­mą „Ne­re­gė­ta Lie­tu­va“. „Ar pas jus tik­rai taip gra­žu?“ – at­si­ste­bė­ti ne­ga­lė­jo „pra­džia­moks­lio“ apie Lie­tu­vą da­ly­viai.

Lab­da­ros va­ka­rė­ly­je, su­reng­ta­me kar­tu su mies­te­lio „Ro­ta­ry“ klu­bu, Kris­ti­na vai­ši­no ame­ri­kie­čius lie­tu­viš­ka miš­rai­ne, kot­le­tais, bul­vių ko­še, obuo­lių py­ra­gu ir ki­to­kiais lie­tu­viš­kais pa­tie­ka­lais. Be­ne la­biau­siai juos nu­ste­bi­no šal­ti­barš­čiai ir tin­gi­nys – šie pa­tie­ka­lai pa­si­ro­dė pa­tys eg­zo­tiš­kiau­si.

Vieš­na­gę JAV vai­ni­ka­vo dvie­jų sa­vai­čių truk­mės ke­lio­nė, ku­rią pa­do­va­no­jo JAV ro­ta­rie­čiai Mi­ne­so­tos vals­ti­jo­je bu­vu­siems jau­ni­mo mai­nų moks­lei­viams iš dau­giau kaip 20 ša­lių. Su jais pa­ma­tė Ry­tų pa­kran­tę, Niu­jor­ką, Va­šing­to­ną, Či­ka­gą, Flo­ri­dą.

Grį­žu­si na­mo Kris­ti­na bai­mi­na­si, kad leng­va ame­ri­kie­čių moks­lei­vių duo­na bus at­pra­ti­nu­si nuo įtemp­to sa­vo­sios mo­kyk­los re­ži­mo. Bet kar­tu džiau­gia­si, kad mo­ky­tis bus ga­li­ma lie­tu­viš­kai.

Mer­gi­na sa­ko, kad, iš­ėju­si vie­nų me­tų gy­ve­ni­mo mo­kyk­los kur­są, ta­po psi­cho­lo­giš­kai stip­res­nė, vi­sa­pu­siš­kai at­spa­res­nė, tik­ra sa­vo ša­lies pa­trio­tė. Gim­ti­nės ver­tė sve­čio­je ša­ly­je – ne­įkai­no­ja­ma.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Aistra

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų