Spausdinti šį puslapį

Moksleivė amerikiečius stebino šaltibarščiais

Pa­gal moks­lei­vių mai­nų pro­gra­mą Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se me­tus pra­lei­du­si moks­lei­vė Kris­ti­na Zim­bly­tė iš už At­lan­to par­si­ve­žė... ame­ri­kie­tiš­ką šyp­se­ną. „Ame­ri­kie­čiai – la­bai šil­ti ir nuo­šir­dūs. Lie­tu­vą jie įsi­vaiz­duo­ja esant Af­ri­ko­je, o šal­ti­barš­čiai jiems – di­džiau­sia eg­zo­ti­ka“, – sa­ko mer­gi­na.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

 As­me­ni­nio al­bu­mo nuotr. Metus JAV praleidusi Kristina Zimblytė lankėsi Holivude ir kitose žymiose vietose.

Mums, san­tū­rie­siems lie­tu­viams, ame­ri­kie­tiš­ka šyp­se­na kiek ne­įpras­ta. Sa­vo šiau­rie­tiš­ką at­šiau­ru­mą ban­do­me pa­tei­sin­ti, o jų šyp­se­ną su­men­kin­ti: „Ji gi dirb­ti­nė.“ Kris­ti­na tvir­tai at­re­mia: „Ge­riau to­kia, nei jo­kios.“

Liū­de­sio de­be­sė­lis šyp­se­ną nuo vei­do nu­ve­ja tik tuo­met, kai mer­gi­na pri­si­me­na įvy­ku­sį grau­dų at­si­svei­ki­ni­mą su tė­ve­liais oro uos­te.

„Pa­bė­go“ į... Ame­ri­ką

„Apie moks­lei­vių mai­nų pro­gra­mą per­skai­čiau žur­na­le „Pa­ne­lė“. Tuo­met ir pa­gal­vo­jau – ko­dėl man ne­pa­ban­džius. Tuo la­biau, kad tai pui­kus bū­das ne tik pa­bėg­ti nuo kas­die­ni­nės ru­ti­nos, bet ir su­tvir­tin­ti an­glų kal­bos ži­nias“, – pa­sa­ko­ja Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­na­zi­jos gim­na­zis­tė.

Mer­gi­na pri­si­pa­žįs­ta, kad Ame­ri­ka jai vi­suo­met at­ro­dė ste­buk­lin­ga sva­jo­nių ša­lis. Šią sva­jo­nę prie re­a­ly­bės pri­ar­tin­ti jai pa­dė­jo už­si­spy­ri­mas ir Uk­mer­gės „Ro­ta­ry“ klu­bo na­riai. Bū­tent jiems mer­gi­na dė­kin­ga už ga­li­my­bę vi­sus me­tus pra­leis­ti Mi­ne­so­tos vals­ti­jo­je esan­čia­me ne­di­de­lia­me Can­non Falls mies­te­ly­je, gy­ven­ti ame­ri­kie­čių šei­mo­se, ten lan­ky­ti mo­kyk­lą. „Ir tė­ve­liams – ne­pa­bū­go vie­nos iš­leis­ti, pa­si­ti­kė­jo ma­no jė­go­mis“, – sa­ko Kris­ti­na.

Tai, kad ji tik­rai ver­ta fi­nan­si­nės ro­ta­rie­čių pa­ra­mos, te­ko įro­dy­ti – Vil­niu­je vy­ko rim­ta kan­di­da­tų iš vi­sos Lie­tu­vos at­ran­ka.

Jau­no­ji pa­šne­ko­vė pri­si­me­na, kaip ruo­šian­tis už jū­rų ma­rių ke­lio­nės džiaugs­mus tem­dė min­tis, kad iš­vyks­ta ne ke­lioms die­noms, net ne ke­liems mė­ne­siams. Ne­ra­mi­no aš­tuo­nių va­lan­dų skry­dis per van­de­ny­ną – iki tol lėk­tu­vu nė kar­to skri­du­si ne­bu­vo. Ir aša­rė­lės ne kar­tą aky­se kau­pė­si, pa­gal­vo­jus, jog ma­mos ir tė­čio ne­ma­tys vi­sus me­tus.

Su­tik­tu­vės – šil­tos

„Tik lėk­tu­vui nuo že­mės at­si­plė­šus pa­ju­tau sa­vo­tiš­ką iš­si­lais­vi­ni­mą. No­rė­jo­si gal­vo­ti ne apie tai, ką na­mie pa­li­kau, o apie tai, kas ma­nęs lau­kia Ame­ri­ko­je“, – pri­si­pa­žįs­ta moks­lei­vė.

Oro uos­te lau­kė šir­din­gos su­tik­tu­vės. Vieš­nios iš Lie­tu­vos pa­si­tik­ti at­vy­ko gau­si ir links­ma fer­me­rių šei­my­nė­lė – ma­ma su tė­čiu ir trys jų duk­ros. Par­si­ve­žę į erd­vius sa­vo na­mus, lie­tu­vai­tei už­lei­do uni­ver­si­te­te stu­di­juo­jan­čios vy­riau­sio­sios duk­ros kam­ba­rį.

Grei­čiau­siai ben­drą kal­bą Kris­ti­na ra­do su jau­niau­si­ą­ja Kirs­ten ir ly­giai trims mė­ne­siams ta­po ly­gia­tei­se ame­ri­kie­tiš­kos šei­mos na­re. Mat pa­gal jau­ni­mo mai­nų pro­gra­mos tai­syk­les at­vy­kė­liai iš ki­tų kraš­tų ap­gy­ven­di­na­mi ne vie­no­je šei­mo­je. Taip su­si­da­ro­mas vi­sa­pu­siš­kes­nis vaiz­das apie ša­lies kul­tū­rą, tra­di­ci­jas bei žmo­nes.

Iki moks­lo me­tų, ku­rie ame­ri­kie­tiš­ko­je mo­kyk­lo­je pra­si­de­da rug­sė­jo 8 die­ną, bu­vo li­ku­sios dar ke­lios sa­vai­tės. Jas mer­gi­ną pri­ėmu­si šei­ma pa­siū­lė pa­skir­ti eks­kur­si­joms po Mi­ne­so­tos vals­ti­ją.

Įtam­pą įvei­kė

Kris­ti­na sa­ko, kad sun­kiau­si bu­vo pir­mie­ji trys mė­ne­siai. Ben­dra­moks­liai tik pra­džio­je at­ro­dė la­bai drau­giš­ki ir pa­slau­gūs. Vė­liau, kai do­mė­ji­ma­sis nau­jo­ke nu­slū­go, mer­gi­na pa­ju­to li­ku­si vie­na. Ji pa­sa­ko­ja apie to­kias si­tu­a­ci­jas, kad daž­nas su­au­gęs ir gy­ve­ni­mo drus­kos ra­ga­vęs žmo­gus psi­cho­lo­gi­nės įtam­pos ne­bū­tų at­lai­kęs.

Šiuos ne­leng­vus psi­cho­lo­gi­jos už­da­vi­nius te­ko spręs­ti pa­čiai, te­le­fo­nu kon­sul­tuo­tis su ma­ma. Pa­ga­liau su­pra­to, kad ne­ver­ta lauk­ti, kol kas nors drau­gys­tę pa­siū­lys – ini­cia­ty­vą tu­ri ro­dy­ti pats. Leng­viau ben­drau­ti ta­po ir nu­ga­lė­jus kal­bos bar­je­rą.

Ant­ro­ji šei­ma, ku­rio­je ap­si­gy­ve­no uk­mer­giš­kė, jai pa­si­ro­dė ypač links­ma ir pa­šė­lu­si. Ma­ma – lėk­tu­vo pi­lo­tė. Na­mų šei­mi­nin­kės pa­rei­gas čia at­li­ko tė­tis. O du ma­žy­liai – aš­tuon­me­tis Gran­tas ir de­šimt­me­tis Ra­y­a­nas ta­po nuo­šir­džiais jos drau­gais. Pa­sak  Kris­ti­nos, vi­sa šei­ma tie­siog iš­pro­tė­ju­si dėl kal­nų sli­di­nė­ji­mo. Šia aist­ra už­krė­tė ir ją. Po jų pro­fe­sio­na­lių in­struk­ta­žų nie­kuo­met kal­nuo­se ne­sli­di­nė­ju­si mer­gi­na įveik­da­vo su­dė­tin­giau­sias tra­sas.

Links­mo­ji šei­my­nė­lė pa­si­sten­gė, kad vieš­nia iš Lie­tu­vos ne­par­si­vež­tų į sa­vo ša­lį tik įspū­džių iš 4 tūks­tan­čius gy­ven­to­jų tu­rin­čio mies­te­lio. Kris­ti­na su jais ap­ke­lia­vo Ka­li­for­ni­ją, pa­ma­tė Mi­ne­so­tos sos­ti­nę Mi­ne­a­po­lį, San Die­gą, Los An­dže­lą, Ho­li­vu­dą.

Tre­čiuo­siuo­se na­muo­se mer­gai­tei te­ko „vien­tur­tės duk­ros“ vaid­muo. Ka­dan­gi sū­nus, stu­di­juo­jan­tis uni­ver­si­te­te, tė­vus lan­ky­da­vo re­tai, vi­sas sve­tin­gų žmo­nių dė­me­sys bu­vo skir­tas vieš­niai. „Čia pra­leis­tos die­nos – nuo­sta­biau­sios per vi­sus me­tus“, – tvir­ti­na Kris­ti­na. Be to, jai pui­kiai se­kė­si sem­tis ži­nių ame­ri­kie­tiš­ko­je mo­kyk­lo­je, ją jau su­po nuo­šir­džių drau­gų bū­rys.

Pre­pa­ruo­ja žiur­kes

Lie­tu­vai­tė pa­sa­ko­ja, kad gy­ve­nant JAV jai ne kar­tą te­ko pa­tir­ti keis­tą jaus­mą, kad dau­ge­lį vaiz­dų, epi­zo­dų, si­tu­a­ci­jų ji jau yra ma­čiu­si ar pa­ty­ru­si. „Pas­kui pa­ti su­pra­tau, kad vi­si jie bu­vo ma­ty­ti ne kur ki­tur, o fil­muo­se“, – šyp­so­si ji. Net mo­kyk­li­nis gel­to­nas au­to­bu­siu­kas jai pa­si­ro­dė kaip se­nas pa­žįs­ta­mas...

Ta­čiau gy­ve­ni­mas už At­lan­to pa­bė­rė ir be­ga­lę staig­me­nų. Ame­ri­kos švie­ti­mo sis­te­ma nuo mū­siš­kės ski­ria­si kaip die­na nuo nak­ties. Va­lan­dų va­lan­das prie na­mų dar­bų pa­lin­kę mū­sų moks­lei­viai ame­ri­ko­niu­kams tu­rė­tų tik pa­vy­dė­ti. Anot Kris­ti­nos, vis­kas pa­mo­ko­se ten pa­tei­kia­ma ir iš­dės­to­ma taip, kad na­muo­se be­veik ne­be­lie­ka ką veik­ti.

Vi­so­se pa­mo­ko­se la­bai daug prak­ti­kos. Daž­nai ap­si­ei­na­ma net be kon­spek­tų. Is­to­ri­jos moks­lei­viai mo­ko­si žiū­rė­da­mi fil­mus, lan­ky­da­mi mu­zie­jus. Bio­lo­gi­jos pa­mo­kos vyks­ta ne tik gam­to­je, bet ir spe­cia­lio­se la­bo­ra­to­ri­jo­se. Kris­ti­na pa­sa­ko­ja, kad mo­kan­tis apie žin­duo­lių vi­daus or­ga­nus, pa­čiai te­ko pa­si­dar­buo­ti skal­pe­liu, pre­pa­ruo­jant žiur­kę ar ka­tę. Tik­rai ne­pa­mir­ši, ku­rio­je vie­to­je yra ar kaip at­ro­do gy­vū­no šir­dis, plau­čiai, ke­pe­nys...

Ne­pa­mirš­ta­mą įspū­dį da­ro ir sau­gaus eis­mo pa­mo­kos. Vie­na iš jų vy­ko ava­ri­jos, tie­sa, ins­ce­ni­zuo­tos, vie­to­je. Vis­kas čia bu­vo taip tik­ra. Tik­ri ava­ri­jo­se su­lanks­ty­ti au­to­mo­bi­liai, po­li­ci­nin­kų, grei­to­sios pa­gal­bos eki­pa­žai, net mor­go ma­ši­na. Iš dan­gaus nu­si­lei­do tik­rų tik­riau­sias sraig­tas­par­nis, o iš jo iš­šo­kę me­di­kai ėmė gai­vin­ti su­žeis­tuo­sius. Lai­mė, pas­ta­rie­ji bu­vo „tik­ri“ tik iš da­lies – juos vai­di­no rau­do­nais da­žais iš­si­tep­lio­ję ak­to­riai.

Pa­aug­liams, su­vai­di­nu­siems krau­paus įvy­kio liu­di­nin­kus,  po to­kių sce­nų ne­už­si­se­gus sau­gos dir­žo ar iš­gė­rus al­ko­ho­lio va­ži­nė­tis, ma­tyt, ne­si­no­rės.

 

1.2

Ge­riau­sių drau­gių bū­ry­je.


Ži­nios tik­ri­na­mos te­stais

Nie­kas ta­vęs čia ne­kvie­čia prie len­tos, ne­rei­ka­lau­ja pa­sa­ko­ti na­mie iš­kal­tą te­ori­ją. Moks­lei­vių ži­nios tik­ri­na­mos te­stais. Trum­pai ir aiš­kiai – jei ži­nai, spaus­da­mas kom­piu­te­rio kla­vi­šą, il­gai ne­už­truk­si. Pen­kia­ba­lė­je sis­te­mo­je „pa­žy­mius“ nuo ge­riau­sio iki blo­giau­sio ver­ti­ni­mo reiš­kia rai­dės – A, B, C, D, F.

Pa­mo­ka trun­ka 56 mi­nu­tes. Per­trau­ka – ke­tu­rias. Ne­ži­nia, ką ga­li nu­veik­ti per tiek lai­ko. Bent jau po­il­siu to tik­rai ne­pa­va­din­si. Tie­sa, jei jau pri­rei­kia, ga­li į tu­a­le­tą nu­bėg­ti ir per pa­mo­ką. Prieš tai tu­ri iš mo­ky­to­jo gau­ti spe­cia­lų la­pe­lį, ku­ria­me pa­žy­mė­tas mo­ki­nio „ke­lio­nės“ mo­kyk­los ko­ri­do­riais pa­mo­kų me­tu tiks­las.

Pa­mo­kos vyks­ta di­de­lė­se kom­piu­te­ri­zuo­to­se kla­sė­se. Len­to­je se­niai ne­ra­šo­ma krei­da – ją at­sto­ja di­džiu­lis sen­so­ri­nis kom­piu­te­rio mo­ni­to­rius.

Ne­su­tik­si čia ir rū­pes­tin­gų mū­sų kla­sės auk­lė­to­jų, ku­riems rū­pi mo­ki­nio gy­ve­ni­mas, ne­su­si­jęs su ži­nio­mis ir moks­lu. Pa­sak Kris­ti­nos, vi­sa tai, kas vyks­ta už mo­kyk­los sie­nų, mo­ky­to­jų ne­do­mi­na. Jie ver­ti­na tik moks­lei­vio ži­nias, o ne kas jo tė­vai ir ką jis vei­kia sa­vait­ga­lį ar per atos­to­gas.

Pie­tums – mė­sai­niai

ir traš­ku­čiai

Il­gą­ją per­trau­ką, ku­ri trun­ka pus­va­lan­dį, – pie­tų me­tas. Mo­kyk­lų val­gyk­lo­se moks­lei­viai mai­ti­na­mi pa­gal vi­sus mū­sų „ame­ri­ko­niš­ko mais­to“ su­pra­ti­mo stan­dar­tus. Bul­vių traš­ku­čiai, deš­rai­niai, mė­sai­niai, alie­ju­je skru­din­tos bul­vy­tės, šo­ko­la­du­kai – vi­sa tai, apie ką sva­jo­ja mū­sų mo­ki­niai, bet iš sa­vo val­gyk­lų ryž­tin­gai uja mo­kyk­los.

Ne ką įvai­res­nis asor­ti­men­tas lauk­da­vo ir lai­ki­nų glo­bė­jų na­muo­se. Ame­ri­kie­čiai mais­to ga­mi­ni­me – vi­sai be fan­ta­zi­jos. „Pa­si­ga­min­ti“ va­ka­rie­nei pa­kan­ka par­duo­tu­vi­nio pus­ga­mi­nio ir mik­ro­ban­gų kros­ne­lės.

„Vie­no­je šei­mo­je no­rė­jau pa­vai­šin­ti vi­sus na­mi­niais keps­ne­liais, bet pa­si­ge­dau kep­tu­vės. Ki­to­je ne­tu­rė­jo ar­ba­ti­nu­ko. Ar­ba­tą pa­siū­lė vir­tis mik­ro­ban­gė­je“, – pa­sa­ko­ja Kris­ti­na.

Ji sa­ko, kad nors vai­kai val­go to­kį ne­svei­ką mais­tą, nu­tu­ku­sių tik­rai ne­daug. Tik­riau­siai dėl to, kad vi­sų kla­sių pa­mo­kų tvar­ka­raš­čiuo­se la­bai daug spor­to, ki­to­kios veik­los. Pa­mo­kos čia vyks­ta nuo 8 iki 15 va­lan­dos. Po pa­mo­kų be­veik vi­si lan­ko pa­si­rink­tus bū­re­lius. Ame­ri­kie­čių moks­lei­vių dar­bo die­na bai­gia­si 18 va­lan­dą.

Kris­ti­na ti­ki­na, kad vi­so šio lai­ko pa­kak­da­vo pa­si­ruoš­ti ki­tos die­nos te­stams, tad grį­žus na­mo prie kny­gų sė­dė­ti ne­be­rei­kė­da­vo. Tie­sa, mer­gi­na ne­pa­mir­šo esan­ti Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­na­zi­jos moks­lei­vė – kruopš­čiai at­lik­da­vo mo­ky­to­jų in­ter­ne­tu siun­čia­mas lie­tu­vių kal­bos, is­to­ri­jos, fi­zi­kos už­duo­tis.

 

1.3

Daž­nai lais­va­lai­kį Kris­ti­na leis­da­vo ame­ri­kie­čiams pri­sta­ty­da­ma Lie­tu­vą.


Lie­tu­vė iš... Af­ri­kos?

Pa­sak Kris­ti­nos, ame­ri­kie­čiai – tik­ri sa­vo ša­lies pat­rio­tai. Jų pa­trio­tiz­mas re­mia­si ne te­zė­mis ir šū­kiais. Ame­ri­kie­čių  pa­trio­tiz­mas ak­ty­vus – dėl sa­vo ir ša­lies pi­lie­čių ge­ro­vės jie ne­ven­gia kri­ti­kos val­džiai, de­monst­ra­ci­jų, pi­ke­tų. Vi­sa tai pas juos tik­ra ir ne­su­vai­din­ta. Net him­ną jie gie­da ki­taip nei mes – ran­ką prie šir­dies pri­glau­dę.

Ta­čiau dau­ge­lį ma­žai do­mi­na tai, kas vyks­ta už vals­ty­bės sie­nos. „Jie ži­no, kad yra to­kia Pran­cū­zi­ja, Vo­kie­ti­ja. Bet ne­ži­no, kur...“ – sa­ko Kris­ti­na.

Kris­ti­nos ben­dra­am­žiai, o ir dau­gu­ma su­au­gu­sių­jų, su ku­riais te­ko ben­drau­ti, nė ma­žiau­sio su­pra­ti­mo ne­tu­rė­jo, kur yra ta Lie­tu­va. „Vie­na mer­gai­tė, iš­gir­du­si jai nie­ko ne­sa­kan­tį Lie­tu­vos pa­va­di­ni­mą, ma­ne kil­di­no net iš Af­ri­kos“, – juo­kia­si mer­gi­na.

Mo­kyk­lo­je pa­si­ro­džiu­sią nau­jo­kę iš kaž­ko­kios „mis­ti­nės“ ša­lies ben­dra­moks­liai api­bė­rė klau­si­mais: „Ar jūs ir­gi nau­do­ja­tės mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais? Ar pas jus yra au­to­mo­bi­lių?“

Kris­ti­na ne­sle­pia, kad iš pra­džių tai trik­dė ir net pik­ti­no, o vė­liau te­ko pa­si­rai­to­ti ran­ko­ves ir im­tis Lie­tu­vos „am­ba­sa­do­rės“ Ame­ri­ko­je vaid­mens.

Te­ko su­reng­ti ne vie­ną te­mi­nį va­ka­rą, ku­rio me­tu ji pa­sa­ko­jo apie sa­vo gim­ti­nę, ro­dė nuo­trau­kas, at­sa­ki­nė­jo į klau­si­mus. Jau iš na­mų iš­vy­ko pa­si­ren­gu­si – ve­žė­si fo­to­gra­fi­jų al­bu­mą „Ne­re­gė­ta Lie­tu­va“. „Ar pas jus tik­rai taip gra­žu?“ – at­si­ste­bė­ti ne­ga­lė­jo „pra­džia­moks­lio“ apie Lie­tu­vą da­ly­viai.

Lab­da­ros va­ka­rė­ly­je, su­reng­ta­me kar­tu su mies­te­lio „Ro­ta­ry“ klu­bu, Kris­ti­na vai­ši­no ame­ri­kie­čius lie­tu­viš­ka miš­rai­ne, kot­le­tais, bul­vių ko­še, obuo­lių py­ra­gu ir ki­to­kiais lie­tu­viš­kais pa­tie­ka­lais. Be­ne la­biau­siai juos nu­ste­bi­no šal­ti­barš­čiai ir tin­gi­nys – šie pa­tie­ka­lai pa­si­ro­dė pa­tys eg­zo­tiš­kiau­si.

Vieš­na­gę JAV vai­ni­ka­vo dvie­jų sa­vai­čių truk­mės ke­lio­nė, ku­rią pa­do­va­no­jo JAV ro­ta­rie­čiai Mi­ne­so­tos vals­ti­jo­je bu­vu­siems jau­ni­mo mai­nų moks­lei­viams iš dau­giau kaip 20 ša­lių. Su jais pa­ma­tė Ry­tų pa­kran­tę, Niu­jor­ką, Va­šing­to­ną, Či­ka­gą, Flo­ri­dą.

Grį­žu­si na­mo Kris­ti­na bai­mi­na­si, kad leng­va ame­ri­kie­čių moks­lei­vių duo­na bus at­pra­ti­nu­si nuo įtemp­to sa­vo­sios mo­kyk­los re­ži­mo. Bet kar­tu džiau­gia­si, kad mo­ky­tis bus ga­li­ma lie­tu­viš­kai.

Mer­gi­na sa­ko, kad, iš­ėju­si vie­nų me­tų gy­ve­ni­mo mo­kyk­los kur­są, ta­po psi­cho­lo­giš­kai stip­res­nė, vi­sa­pu­siš­kai at­spa­res­nė, tik­ra sa­vo ša­lies pa­trio­tė. Gim­ti­nės ver­tė sve­čio­je ša­ly­je – ne­įkai­no­ja­ma.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)