S. Va­lei­ka pa­sa­ko­jo, kad ge­gu­žės mė­ne­sį ke­le­tą sėk­lų įter­pė į iš­pu­vu­sį kel­mo vi­du­rį. Di­džiu­lis uo­sis ka­dai­se au­go ša­lia dar­žo. Sa­vo jau at­gy­ve­nęs bu­vo, tad be­li­ko tik nu­kirs­ti. Žmo­gus, su­pra­tęs, kad kel­mo tik­rai ne­įveiks, pa­li­ko jį pū­ti. Už­mas­kuo­ti su­krio­šė­lį, kad dar­žo vaiz­do ne­ga­din­tų, nu­spren­dė ap­so­di­nęs mo­liū­gais.

Tik kad tie mo­liū­gai aug­da­mi vis to­lyn šliau­žė... Apie sa­vo „gim­tą­jį“ kel­mą pa­mir­šę ėmė ir dar­žo vi­du­ry­je su­bran­di­no tik­rą oran­ži­nį gi­gan­tą.

„Gal la­bai pa­ti­ko jiems me­džio pu­ve­nos, kad toks di­de­lis iš­si­pū­tė“, – svars­to vep­riš­kis.

UAB „Jo­na­vos grū­dai“ Uk­mer­gės grū­dų san­dė­liuo­se dir­ban­tis vy­riš­kis sa­ko, kad jų šei­mos vir­tu­vės mo­liū­gai dar ne­už­ka­ria­vo. „Pa­so­di­nau tik dėl įdo­mu­mo ir gro­žio, o pa­tys ne­la­bai mo­liū­gų mėgs­tam“, – sa­ko jis.

Šiaip ne taip įsi­ver­tęs į au­to­mo­bi­lio ba­ga­ži­nę, S. Va­lei­ka du di­džiau­sius mo­liū­gus at­ve­žė ben­dra­dar­biams – te val­go tie, ku­rie šią dar­žo­vę mėgs­ta ir ver­ti­na...