Į Uk­mer­gės li­go­ni­nę pir­mo­jo vai­ke­lio gim­dy­ti at­vy­ku­siai 22 me­tų uk­mer­giš­kei Rū­tai Li­zū­nai­tei gy­dy­to­jai sky­rė gim­dy­mą ska­ti­nan­čiuo­sius vais­tus. Ta­čiau jie lau­kia­mų re­zul­ta­tų ne­da­vė. Ki­lus kom­pli­ka­ci­joms, gy­dy­to­jai diag­no­za­vo, kad ap­link vai­sių ap­si­su­ku­si virkš­te­lė truk­do sa­vai­mi­nei gim­dy­mo ei­gai ir rei­kia sku­biai at­lik­ti Ce­za­rio pjū­vį.

Me­di­kai aiš­ki­na, kad to­kiu at­ve­ju, kai gim­dy­mą rei­kia už­baig­ti ope­ra­ci­niu bū­du, pa­pras­tai at­lie­ka­ma spi­na­li­nė ne­jaut­ra.

Spi­na­li­nė ne­jaut­ra – tai toks nu­skaus­mi­ni­mo bū­das, kai nu­skaus­mi­nan­tys vais­tai su­lei­džia­mi į stu­bu­ro ka­na­lą ir že­miau dū­rio vie­tos lai­ki­nai ap­ma­ri­na­mos nu­ga­ros sme­ge­nys bei iš jų iš­ei­nan­čios ner­vi­nės šak­ne­lės. Mo­te­ris ne­mie­ga – vis­ką su­vo­kia, ma­to ir gir­di. Ji iš­girs­ta pir­mą­jį sa­vo vai­ke­lio riks­mą, ga­li jį pa­ma­ty­ti tuo­jau pat po gi­mi­mo, net­gi pa­lies­ti jį ran­ka, ta­čiau ne­jau­čia jo­kio skaus­mo že­miau juos­mens ir lai­ki­nai ne­ga­li val­dy­ti ko­jų – jos bū­na tar­si nu­tir­pu­sios. Vi­si ju­ti­mai vi­siš­kai at­si­sta­to per 2-3 va­lan­das po ope­ra­ci­jos.

Bent jau taip ra­šo­ma me­di­ci­nos va­do­vė­liuo­se...

Me­di­kai tik spė­lio­ja

Ta­čiau uk­mer­giš­kei Rū­tai po šios pro­ce­dū­ros nu­ti­ko prie­šin­gai. Vais­tų do­zė, užuot nu­jaut­ri­nu­si apa­ti­nę kū­no da­lį, pa­si­kė­lė į vir­šų ir už­blo­ka­vo kvė­pa­vi­mo rau­me­nis. Su­tri­kus kvė­pa­vi­mui, mo­te­rį iš­ti­ko ko­ma.

Gim­dy­vė ko­mos bū­se­nos bu­vo iš­vež­ta į Vil­niaus uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės San­ta­riš­kių kli­ni­kų Re­a­ni­ma­ci­jos ir in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos sky­rių.

VšĮ Uk­mer­gės li­go­ni­nės vy­riau­sia­sis gy­dy­to­jas Al­gi­man­tas Ve­lič­ka apie šį at­ve­jį kal­ba kaip apie kli­ni­ki­nę si­tu­a­ci­ją. Apie tai, kaip ga­lė­jo su­leis­tas pre­pa­ra­tas su­veik­ti ne tą kū­no sri­tį, ku­riai bu­vo skir­tas, li­go­ni­nės va­do­vas tik spė­lio­jo: „Anes­te­ti­kus gy­dy­to­jas do­zuo­ja pa­gal li­go­nio svo­rį. Li­go­nė pa­di­din­to svo­rio, bet ne­aukš­to ūgio – jos ir slanks­te­liai že­mes­ni. Vais­tų do­zė kaž­kaip pa­si­kė­lė į vir­šu­ti­nę da­lį...“

At­lei­do dėl ki­tų prie­žas­čių

Li­go­ni­nės va­do­vas in­for­ma­vo, kad spi­na­li­nę ne­jaut­rą R. Li­zū­nai­tei at­li­kęs gy­dy­to­jas anes­te­zio­lo­gas re­a­ni­ma­to­lo­gas Aro­nas Mov­šo­vi­čius li­go­ni­nė­je ne­be­dir­ba nuo lie­pos 14 die­nos. Me­di­kas at­leis­tas, anot A. Ve­lič­kos, už dar­bo draus­mės pa­žei­di­mus. Už ko­kius, ne­pa­aiš­ki­no. A. Mov­šo­vi­čius Uk­mer­gės li­go­ni­nė­je dir­bo aš­tuo­ne­rius me­tus.

„Su šiuo kon­kre­čiu at­ve­ju jo at­lei­di­mas ne­su­si­jęs. Kiek čia yra gy­dy­to­jo kal­tės, aiš­kin­sis au­di­to gru­pė. Jei me­to­di­kai nu­si­ženg­ta, gy­dy­to­jo lau­kia draus­mi­nė nuo­bau­da, ta­čiau at­ro­do, kad taip nė­ra“, – sa­ko li­go­ni­nės va­do­vas.

Vis tik ti­ki­my­bė, kad dėl šios tra­giš­kos gim­dy­mo baig­ties ga­li bū­ti kal­tas spi­na­li­nę ne­jaut­rą at­li­kęs gy­dy­to­jas anes­te­zio­lo­gas re­a­ni­ma­to­lo­gas A. Mov­šo­vi­čius, ne­at­me­ta­ma.

Li­go­ni­nės lo­ka­laus me­di­ci­ni­nio au­di­to gru­pei va­do­vau­ja gy­dy­to­ja kar­dio­lo­gė Ri­ma Kup­čins­kie­nė. Šiuo me­tu ji atos­to­gau­ja.

A. Ve­lič­ka ti­ki­na, kad blo­giau­sia jau pra­ei­ty­je – li­go­nė jau pa­bu­du­si iš ko­mos ir sveiks­ta. O svei­ku­tę jos nau­ja­gi­mę pri­žiū­ri ar­ti­mie­ji...

Pri­žiū­ri kaip kū­di­kį

R. Li­zū­nai­tės ma­mos Dan­guo­lės Li­zū­nie­nės bal­se, de­ja, to­kių op­ti­mis­ti­nių gai­dų ne­gir­dė­ti. At­virkš­čiai, ma­ma ne­sle­pia di­džiu­lio su­si­jau­di­ni­mo dėl duk­ros svei­ka­tos ne tik šiuo me­tu, bet ir at­ei­ty­je.

Tie­sa, Rū­ta iš ko­mos pa­bu­du­si ir šiuo me­tu gy­do­ma  San­ta­riš­kių kli­ni­kų Neu­ro­lo­gi­jos cen­tre, ta­čiau, pa­sak ma­mos, „jos nu­bu­di­mas iš ko­mos – la­bai il­gas ir sun­kus“. Jau­na mo­te­ris dar ma­žai re­a­guo­ja į ap­lin­ką – ne­kal­ba, at­pa­žįs­ta ne vi­sus ar­ti­muo­sius.

„Spra­gos duk­ros at­min­ty­je tik­rai la­bai di­de­lės. Net ne­ži­nau, ar Rū­ta pa­žįs­ta ma­ne. La­biau­siai re­a­guo­ja į sa­vo vai­ke­lio tė­vą – su­si­jau­di­na vos tik jam at­si­trau­kus nuo lo­vos“, – sun­kiai tram­dy­da­ma emo­ci­jas pa­sa­ko­ja ma­ma.

Nau­ja­gi­mę vis pa­si­keis­da­mi pri­žiū­ri D. Li­zū­nie­nė kar­tu su ma­žy­lės tė­ve­liu. Ta­ry­tum kū­di­kį šiuo me­tu rei­kia pri­žiū­rė­ti ir pa­čią Rū­tą – jos be prie­žiū­ros ar­ti­mie­ji ne­pa­lie­ka nei die­ną, nei nak­tį.

Ar­ti­mie­siems – pa­slap­tis

D. Li­zū­nie­nė sa­ko, kad ši liūd­na Uk­mer­gės li­go­ni­nė­je nu­ti­ku­si is­to­ri­ja su duk­ra – jai pa­čiai di­de­lė pa­slap­tis.

„Nuo anks­ty­vo ry­to gy­dy­to­jai ban­dė ska­tin­ti gim­dy­mą vais­tais. Bet ko­dėl taip dels­ta ir Ce­za­rio pjū­vį bu­vo nu­tar­ta at­lik­ti tik pu­sę sep­tin­tos va­ka­re, mes taip ir ne­su­pran­ta­me. Prie Rū­tos bu­dė­jęs vai­ke­lio tė­tis nu­bė­go į vais­ti­nę, o kai grį­žo, sky­riu­je jau bu­vo su­ju­di­mas – po to, kai ma­mai su­sto­jo šir­dis, ir ją, ir kū­di­kį me­di­kams te­ko gai­vin­ti. Ko­mos bū­se­no­je iš­ve­žė į Vil­nių“, – skau­džių pri­si­mi­ni­mų su­jau­din­ta pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Ma­mos nuosp­ren­dis: kal­tas

Pa­šne­ko­vė tei­gia nė ne­abe­jo­jan­ti, kad dėl to­kios gim­dy­mo ei­gos kal­tas A. Mov­šo­vi­čius, ne­kom­pe­ten­tin­gai at­li­kęs spi­na­li­nę ne­jaut­rą. Ji sa­ko, kad San­ta­riš­kių kli­ni­kų me­di­kai ki­tos prie­žas­ties, dėl ko ga­lė­jo su­trik­ti gim­dy­vės šir­dies veik­la, ne­įvar­di­no.

„Ne ma­nau, o esu įsi­ti­ki­nu­si, kad čia gy­dy­to­jo kal­tė“, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris, lai­ką po ly­giai da­li­nan­ti li­go­ni­nė­je prie lo­vos pri­kaus­ty­tai duk­rai ir na­muo­se au­gan­čiai ma­ža­jai anū­kė­lei.