Uk­mer­gės mies­to se­niū­ni­jos se­niū­no pa­va­duo­to­ja Ja­nė Zim­blie­nė pa­sa­ko­jo, kad ra­jo­no gy­ven­to­jai, ku­rie ne­tu­ri sa­vo būs­to ir nė­ra re­gist­ruo­ti pas sa­vo šei­mų na­rius, tu­ri tei­sę „ap­si­gy­ven­ti“ sa­vi­val­dy­bė­je.

Bū­tent to­kia jų de­kla­ra­ci­jos vie­ta – nei gat­vės, nei na­mo. Tie­siog – Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė.

Ta­čiau se­niū­no pa­va­duo­to­ja iš po­kal­bių su tais žmo­nė­mis su­pran­ta, kad anaip­tol ne vi­si jie yra be­na­miai. Dau­gu­ma tu­ri sto­gą virš gal­vos ir tik­rai ga­lė­tų nu­ro­dy­ti kon­kre­čią gy­ve­na­mą­ją vie­tą, ta­čiau jos ne­tu­rė­ti jiems tie­siog ap­si­mo­ka.

Kai ku­rių jau­nų žmo­nių tė­vai pra­si­ta­ria – jų su­au­gę vai­kai būs­tus nuo­mo­ja­si pas pri­va­čius as­me­nis. Iš gim­tų­jų na­mų jie iš­re­gist­ruo­ja­mi, nes tuo­met tė­vai tu­ri tei­sę pre­ten­duo­ti į tam tik­ras pa­šal­pas ar kom­pen­sa­ci­jas.

Ki­ta ver­tus, pa­va­duo­to­jos tei­gi­mu, jei šei­ma nuo­mo­ja­si būs­tą pas pri­va­ti­nin­ką, šis tu­rė­tų su­teik­ti ga­li­my­bę nuo­mi­nin­kui nuo­mo­ja­ma­me bu­te de­kla­ruo­ti sa­vo gy­ve­na­mą­ją vie­tą. De­ja, jei to­kių at­ve­jų Uk­mer­gė­je yra, tai tik vie­ne­tai...

J. Zim­blie­nė pa­ste­bi, kad pas­ta­ruo­ju me­tu žmo­nių, de­kla­ruo­jan­čių gy­ve­na­mą­ją vie­tą tie­siog sa­vi­val­dy­bė­je, spar­čiai dau­gė­ja. Vien šiais me­tais į to­kią ap­skai­tą įtrauk­ta 240 uk­mer­giš­kių.

Pa­šne­ko­vė pri­mi­nė ir kiek ki­to­kios ka­te­go­ri­jos uk­mer­giš­kius. Mū­sų ra­jo­ne gy­ve­nę, bet šiuo me­tu už­sie­ny­je už­dar­biau­jan­tys žmo­nės lai­ki­nai grį­žę į Lie­tu­vą tu­ri tei­sę čia gy­ve­na­mo­sios vie­tos ne­dek­la­ruo­ti pus­me­tį. Jei lie­ka il­ges­niam lai­kui, jau pri­va­lo nu­ro­dy­ti gy­ve­na­mą­ją vie­tą.

Ta­čiau ir per tą pus­me­tį žmo­nės at­si­du­ria įvai­rio­se si­tu­a­ci­jo­se, kuo­met gy­ve­na­mo­sios vie­tos de­kla­ra­ci­ja tam­pa bū­ti­na. Vie­na to­kių – au­to­mo­bi­lio do­ku­men­tų įfor­mi­ni­mas.

Pri­vers­ti rei­ka­lo žmo­nės at­ei­na į se­niū­ni­ją ir gy­ve­na­mą­ją vie­tą de­kla­ruo­ja.

Iš sa­vo dar­bo pa­tir­ties pa­ste­bė­ji­mų se­niū­no pa­va­duo­to­ja da­ro iš­va­dą – gy­ve­na­mo­sios vie­tos be­veik nie­kas ne­dek­la­ruo­ja šiaip sau. Daž­niau­siai to rei­ka­lau­ja­ma at­si­dū­rus tam tik­ro­je gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jo­je, kai rei­kia nu­ro­dy­ti sa­vo gy­ve­na­mą­ją vie­tą, – pra­dė­jus stu­di­juo­ti, dirb­ti ar sie­kiant gau­ti so­cia­li­nę pa­ra­mą.

De­ja, kar­tais nu­tin­ka, kad to pa­da­ry­ti tie­siog ne­spė­ja dėl stai­ga iš­ti­ku­sios mir­ties

Ne­se­niai bu­vo ke­li at­ve­jai, kuo­met pi­ni­gi­nė pa­ra­ma mi­ru­sio­jo ar­ti­mie­siems bu­vo ne­ga­li­ma dėl to, kad šis ne­bu­vo nu­ro­dęs sa­vo gy­ve­na­mo­sios vie­tos.

Ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­ja Val­do­nė Gi­nai­tie­nė sa­ko, kad nie­kur gy­ve­na­mo­sios vie­tos ne­dek­la­ra­vu­sių žmo­nių ra­jo­ne tik­rai nė­ra daug. Prie­žas­tis pa­pras­ta – to­kie as­me­nys ne­ga­li ti­kė­tis jo­kių so­cia­li­nių pa­šal­pų.

Vis dėlto gy­ve­ni­mas ro­do, kad iš­im­čių esa­ma. An­tai vie­nas Še­šuo­liuo­se gy­ve­nęs nie­kur ne­dir­ban­tis as­muo gy­ve­na­mo­sios vie­tos ne­bu­vo de­kla­ra­vęs nuo 1997 me­tų. Jam mi­rus pa­aiš­kė­jo, kad pa­ra­ma mir­ties at­ve­ju ar­ti­mie­siems ne­pri­klau­so. Šiuo me­tu mi­nė­ta pa­ra­ma sie­kia 1040 li­tų.