Nesulaukę iš tėvų, meilę randa kitur

Vai­kų tei­sės gy­ven­ti sa­vo na­muo­se su tė­vais pai­so ne vi­si gim­dy­to­jai. Aug­ti gir­tau­jan­čio­se, ap­si­lei­du­sio­se šei­mo­se be prie­žiū­ros at­ža­loms ne­sau­gu. To­kias vai­kams ne­re­tai ten­ka pa­lik­ti, o tė­vus jiems at­sto­ja gi­mi­nės ar­ba vi­sai sve­ti­mi žmo­nės.

 

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

 

Abe­jo­nių dėl ga­li­my­bės vai­kui to­liau aug­ti sa­vo šei­mo­je iš­ky­la, jei­gu čia jam gre­sia pa­vo­jus. Spren­di­mas pa­im­ti vai­ką iš šei­mos ga­li bū­ti pri­im­tas dėl il­ga­lai­kio tė­vų gir­ta­vi­mo, nuo­la­ti­nio su­au­gu­sių­jų ne­bu­vi­mo na­muo­se.

Ne­ma­žai at­ve­jų su­si­ję su so­cia­li­ne ne­pri­ežiū­ra, tarp jų – mais­to trū­ku­mas. Sa­vi­val­dy­bės Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja Re­da Liu­bo­mirs­kie­nė sa­ko, jog kai ku­rie tė­vai ap­skri­tai ma­žai nu­tuo­kia apie tin­ka­mo auk­lė­ji­mo įgū­džius. Ži­no­ma ir smur­ta­vi­mo prieš vai­kus at­ve­jų.

 

Sten­gia­si keis­tis

 

Gelbs­tint vai­ką iš kri­zi­nės si­tu­a­ci­jos, jam ieš­ko­ma ki­tos gy­ve­na­mo­sios ap­lin­kos. „Pir­miau­sia apie tai, kad šei­mo­je blo­gai, sten­gia­mės in­for­muo­ti ar­ti­muo­sius – se­ne­lius, te­tas. Daž­niau­siai at­si­ran­da, kas ga­lė­tų pa­si­rū­pin­ti“, – pa­sa­ko­jo spe­cia­lis­tė. Kai to­kios ga­li­my­bės ne­be­lie­ka, vai­kas ap­gy­ven­di­na­mas glo­bos na­muo­se. Pri­sig­laus­ti šio­je įstai­go­je pri­sie­i­na ir vi­sam bū­riui ne­pil­na­me­čių at­ža­lų iš dau­gia­vai­kių šei­mų.

Di­des­nis pro­cen­tas at­ža­las pra­ra­du­sių tė­vų, anot pa­šne­ko­vės, pa­da­ro iš­va­das ir sten­gia­si keis­ti gy­ve­ni­mo bū­dą. Su jais ben­drau­ja Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus dar­buo­to­jai, tė­vai tu­ri lai­ky­tis tam tik­rų įsi­pa­rei­go­ji­mų, ga­li su vai­kais ma­ty­tis sa­vait­ga­liais.

„Jei įsi­pa­rei­go­ji­mus įvyk­do, vai­kas grą­ži­na­mas į šei­mą, nes jo in­te­re­sas – aug­ti su tė­vais“, – sa­ko R. Liu­bo­mirs­kie­nė. De­ja, kai ka­da vai­kams grįž­ti į glo­bos na­mus ten­ka po ke­le­tą kar­tų.

 

Vai­kų ne­lau­kia

 

Uk­mer­gės vai­kų glo­bos na­mų di­rek­to­rius Sta­nis­lo­vas Lau­ri­na­vi­čius pa­sa­ko­jo, kad šio­je įstai­go­je da­bar gy­ve­na apie šim­tas ug­dy­ti­nių. Čia pri­ima­mi ir ką tik gi­mę vai­kai, o jau­niau­sia­jam dar nė­ra nė me­tu­kų. Val­diš­kus na­mus auk­lė­ti­niai pa­lie­ka, su­lau­kę aš­tuo­nio­li­kos.

Glo­bos na­muo­se au­gi­na­mos ir pa­čių jau­nuo­lių at­ža­los – pra­ėju­sį pa­va­sa­rį vai­ke­lį pa­gim­dė vie­na šių na­mų gy­ven­to­ja. Tai­gi įstai­gos dar­buo­to­jai rū­pi­na­si ir ne­pil­na­me­te ma­ma, ir jos duk­re­le.

Šven­ti­nė­mis die­no­mis, per atos­to­gas glo­bo­ti­niai ne­re­tai grįž­ta į sa­vo tė­vų na­mus. Su­si­ti­ki­mo su jais vai­kai, pa­sak di­rek­to­riaus, ne­kan­triai lau­kia, ta­čiau pa­tys lau­kia­mi ne vi­suo­se na­muo­se. Grį­žu­siuo­sius il­ges­niam lai­kui ap­lan­ko glo­bos na­mų dar­buo­to­jai: tik­ri­na, ar tė­vai ne­gir­tau­ja, ar vai­kai tin­ka­mai pri­žiū­ri­mi. Apie ne­tvar­ką na­muo­se ir vie­nus pa­lik­tus vai­kus kar­tais pra­ne­ša rū­pes­tin­gi kai­my­nai. To­kiu at­ve­ju glo­bo­ti­niai ne­del­siant par­ve­ža­mi į įstai­gą.

 

Ne­tvar­ka šo­ki­ruo­ja

 

Kai ka­da tik­ri­na­mų tė­vų bui­tis net vis­ko ma­čiu­sius dar­buo­to­jus šo­ki­ruo­ja. S. Lau­ri­na­vi­čius sa­ko, jog ne­šva­ra, utė­lė­ti vai­kai, gam­ti­niams rei­ka­lams skir­tas puo­das su per kraš­tus be­si­ver­žian­čiu tu­ri­niu – kai ku­rių gy­ven­to­jų kas­die­ny­bė...

Ste­bi­na ir tai, jog ši­taip gy­ve­na jau­ni, nė tris­de­šim­ties ne­tu­rin­tys žmo­nės. Daž­niau­siai to­kio­se ap­si­lei­du­sio­se šei­mo­se au­ga ne vie­nas ir ne du ma­žy­liai.

„Už­sie­ny, jei vai­ką pa­lie­ka be prie­žiū­ros, tė­vus nu­bau­džia. O kiek pas mus bū­na at­ve­jų, kai vie­ną kū­di­kį pa­li­ku­si mo­ti­na dviem die­noms iš­ei­na ger­ti... Kū­di­kis nu­mir­ti ga­li...“ – pa­šne­ko­vas sa­ko, kad apie to­kius at­ve­jus kai­my­nai tu­rė­tų in­for­muo­ti ati­tin­ka­mas tar­ny­bas.

 

Ge­riau nei pas tė­vus

 

Dau­gu­ma glo­bos na­mų auk­lė­ti­nių iš­lei­džia­mi pa­si­bū­ti pas gi­mi­nai­čius. S. Lau­ri­na­vi­čiaus tei­gi­mu, mo­čiu­tės, te­tos ar dė­dės, de­ja, bū­na tin­ka­mes­ni pri­žiū­rė­to­jai nei tik­ri tė­vai. „Pas juos ar­ba vi­sai sve­ti­mus as­me­nis – glo­bė­jus – ki­to­kia so­cia­li­nė ap­lin­ka, da­ran­ti vai­kams ir jau­nuo­liams tei­gia­mą įta­ką. Iš ten į glo­bos na­mus jie grįž­ta ge­res­ni, ne­gu pa­bu­vę pas tė­vus“, – pa­sa­ko­jo di­rek­to­rius.

Su glo­bė­jais ben­drau­jan­čių ug­dy­ti­nių, anot jo, ki­ta ir mo­ty­va­ci­ja: „Jie gal­vo­ja apie gy­ve­ni­mą, kur įsto­ti mo­ky­tis. Ne vie­nas ir dirb­ti kur nors įsi­tai­so.“

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Aistra

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų