Ne­įga­lius vai­kus au­gi­nan­čios ma­mos gai­les­čiui sa­ko – ne

 

Mū­sų ša­ly­je yra apie tris­de­šimt tūks­tan­čių šei­mų, au­gi­nan­čių ne­įga­lų vai­ką. Kal­ba­me apie pa­gal­bą joms, ne­įga­lių­jų in­teg­ra­ci­ją į vi­suo­me­nę. De­ja, šū­kiais de­kla­ruo­ja­mi pa­ža­dai daž­niau­siai bū­na vė­jo nu­pu­čia­mi... Ini­cia­ty­vos ėmė­si pa­tys ne­įga­lių vai­kų tė­ve­liai, įkū­rę lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­dą „Al­go­ji­mas“.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Fon­das rug­sė­jo mė­ne­sį šven­čia me­tu­kų gim­ta­die­nį. Jo įkū­rė­ja – pa­ne­vė­žie­tė Auš­ra Stan­či­kie­nė. Tau­ri „Al­go­ji­mo“ mi­si­ja – keis­ti vi­suo­me­nės po­žiū­rį į ne­ga­lią, vai­ko ir šei­mos in­teg­ra­ci­ja į vi­suo­me­nę bei vi­so­ke­rio­pa pa­gal­ba šei­moms, au­gi­nan­čioms vai­kus su ne­ga­lia. Di­de­lis dė­me­sys ski­ria­mas so­cia­li­nių pa­slau­gų to­bu­li­ni­mui. Fon­do veik­lo­je da­ly­vau­ja šei­mos iš še­šio­li­kos ša­lies sa­vi­val­dy­bių.

 

 

Izidorius puikiai jaučiasi Senamiesčio pagrindinėje mokykloje.

 

Drąsiausiai Izidorius jaučiasi įsikibęs už mamos Jurgitos Vasiliauskienės rankos.

 
Su­bū­rė uk­mer­giš­kius

Uk­mer­giš­kė Jur­gi­ta Va­si­liaus­kie­nė, pa­ti au­gi­nan­ti ne­įga­lų sū­ne­lį Izi­do­rių, ėmė­si ini­cia­ty­vos su­bur­da­ma pa­na­šaus li­ki­mo šei­mas, gy­ve­nan­čias mū­sų mies­te. Pa­ti per­ėju­si per „ug­nį ir van­de­nį“, bet di­de­lė­mis pa­stan­go­mis vis tik su­ge­bė­ju­si at­ras­ti dva­si­nę pu­siau­svy­rą, mo­te­ris sa­ko ži­nan­ti ne tik dau­gu­mą ne­įga­lių vai­ke­lių tė­vų pro­ble­mų, bet ir juo­džiau­sias jų min­tis bei iš­gy­ve­ni­mus.

De­šimt­me­tis Izi­do­rius sa­vęs ki­taip nei ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je ne­pri­si­me­na – dėl su­tri­ku­sios pu­siau­svy­ros sa­vo ko­jy­tė­mis ju­dė­ti ga­li tik pri­lai­ko­mas už ran­kos. Dar Izi­do­rius ga­li ro­po­ti ir vaikš­to ke­liais. Sep­ty­ne­rių mė­ne­sių ber­niu­kui bu­vo diag­no­zuo­tas ce­reb­ri­nis pa­ra­ly­žius. Ma­ma kaž­ką ne­ge­ro įtar­ti pra­dė­jo ket­ve­rių mė­ne­sių sū­ne­liui per­sir­gus vė­ja­rau­piais.

Gai­les­čiui – ne

Jur­gi­ta iki šiol pri­si­me­na tą siau­bą ir ne­vil­tį, apė­mu­sią ją, jos šei­mą, ar­ti­muo­sius. Bu­vo to­kių mo­men­tų, kai mo­te­ris jaus­da­vo­si vie­ni­ša ir ne­su­pras­ta ki­tų. Ji sa­ko, kad dau­ge­lis tė­vų taip ir ne­su­ge­ba iš­ei­ti iš to­kios bū­se­nos – lie­ka už­si­sklen­dę sa­vy­je ir sa­vo šei­mo­je.

Jur­gi­ta pri­si­pa­žįs­ta, kad per­ženg­ti per na­mų slenks­tį ir iš­si­stum­ti su ne­įga­laus vai­ko ve­ži­mė­liu pra­džio­je bu­vo ne­leng­va. Tai ga­li­ma pa­ly­gin­ti su sa­vo di­de­lės ne­lai­mės pa­vie­ši­ni­mu. Tai – tar­si per­ženg­ti per sa­vo vi­di­nį, daug aukš­tes­nį nei na­mų, slenks­tį.

Sta­tis­ti­ka – ma­mų nau­dai

Vi­sa tai, lai­mė, mo­te­riai jau pra­ei­ty­je. Izi­do­rių my­li ir sa­vo rū­pes­čiu gau­bia vi­si – ma­ma, tė­tis, try­li­ka­me­tis bro­liu­kas Jo­kū­bas. Ta­čiau, pa­sak Jur­gi­tos, la­bai grei­tai ga­li pa­kryp­ti į ki­tą kraš­tu­ti­nu­mą – per­ne­lyg di­de­lis dė­me­sys, užuo­jau­ta ne­įga­lia­jam pa­pras­čiau­siai ne­rei­ka­lin­gi. „Rei­kia ne gai­lė­tis ne­įga­lio­jo ir jo šei­mos, bet da­ry­ti tai, kad gai­lė­tis ne­rei­kė­tų“, - sa­ko ji.

Vi­sos šei­mos pro­ble­mos ky­la iš to, kad tė­vus pra­de­da per­se­kio­ti kal­tės prieš vi­suo­me­nę ir gė­dos kom­plek­sas. Ypač tai bū­din­ga ma­moms – pa­gal liūd­no­ką Lie­tu­vos sta­tis­ti­ką net aš­tuo­nias­de­šimt pro­cen­tų tė­ve­lių šios li­ki­mo naš­tos ne­pa­ke­lia ir pa­lie­ka šei­mą. Jur­gi­ta sa­ko, kad į akis la­bai krin­ta tai, jog ne­įga­liems vai­kams or­ga­ni­zuo­ja­mo­se sto­vyk­lo­se su jais vyks­ta ma­mos – tė­ve­lių kaž­kaip ne­ma­ty­ti.

Ku­pi­nas mei­lės žmo­nėms

Pats Izi­do­rius jau­čia­si kuo pui­kiau­siai – vai­kas de­ga pa­si­ti­kė­ji­mu žmo­nė­mis ir mei­le jiems. „Jis su­pran­ta esąs ne­įga­lus. Su­ti­kęs ki­tą ve­ži­mė­ly­je sė­din­tį ne­įga­lų­jį, pa­si­tiks­li­na: „Tu ir­gi in­va­li­das?“, - pa­sa­ko­ja Jur­gi­ta.

Ma­ma at­vi­rau­ja, kad vie­ną kar­tą pa­ti pa­si­el­gė ne­pe­da­go­giš­kai. Izi­do­rius pa­si­skun­dė, kad vie­nas vai­kas pra­si­var­džiuo­ja. „Su­ne­ri­mu­si pa­si­tei­ra­vau, kaip tuo­met su­re­a­ga­vo Izi­do­rius. O jis links­mai pa­aiš­ki­no at­šo­vęs ašt­ria­lie­žu­viui: „O tu už­tat sto­ras.“ Su­pra­tau, kad ma­no sū­nus – toks, kaip ir ki­ti „svei­ki“ vai­kai. Juk dau­gu­ma de­šimt­me­čių pra­si­var­džiuo­ja. De­ja, daž­nai pa­si­ro­do, kad tai, kas ga­li­ma vi­siems, yra už­gin­ta ne­įga­lia­jam, - su šiais žo­džiais pra­si­smel­kia skau­di Jur­gi­tos pa­tir­tis, pa­si­slė­pu­si kaž­kur gi­liai vi­du­je.

Lai­min­gas mo­kyk­lo­je

J. Va­si­liaus­kie­nė sa­ko, kad vie­nas svar­biau­sių jos tiks­lų – kuo glau­des­nis Izi­do­riaus ben­dra­vi­mas su ne­įei­nan­čiais į ne­įga­lių­jų ka­te­go­ri­ją žmo­nė­mis, ben­dra­am­žiais. Į lau­ką ber­niu­ką daž­nai pa­si­i­ma bro­lis Jo­kū­bas. Tarp vai­kų ne­di­de­lis am­žiaus skir­tu­mas – jų ir po­mė­giai, ir drau­gai ben­dri.

Ma­ža to, šei­ma ry­žo­si leis­ti Izi­do­rių į Se­na­mies­čio pa­grin­di­nę mo­kyk­lą. Jur­gi­ta la­bai džiau­gia­si, kad sū­nų pri­ėmė į šią mo­kyk­lą, ir sa­ko, kad la­biau­siai ne­lin­kė­tų sa­vo vai­kui mo­ky­tis na­muo­se, už­da­ry­tam tarp ke­tu­rių sie­nų.

Mo­kyk­lą vai­kas lan­ko no­riai. „Tai reiš­kia, kad mo­kyk­lo­je jam vis­kas ge­rai, san­ty­kiai su kla­sės ir mo­kyk­los drau­gais pui­kūs. Izi­do­riui nuo­lat rei­kia pa­gal­bos, o ar­čiau­siai jo pa­mo­kų bei per­trau­kų me­tu – ben­dra­moks­liai ir mo­ky­to­jai“, - ma­ma ti­ki­na, kad jei pa­mo­kos vyk­tų sa­vait­ga­liais – ne­dve­jo­da­mas ei­tų. Uk­mer­gės tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo mo­kyk­lo­je psi­cho­lo­ge dir­ban­čią Jur­gi­tą ši de­ta­lė ypač džiu­gi­na. Ji įsi­ti­ki­nu­si, jog vi­sa tai pa­siek­ta Izi­do­riaus mo­ky­to­jos Žyd­ros Ja­kiū­nie­nės pa­stan­go­mis. Ji nei ra­šy­ti, nei pieš­ti dėl li­gos ne­ga­lin­čiam vai­kui yra su­kū­ru­si in­di­vi­du­a­lią pro­gra­mą. Ma­ma sa­ko, kad kar­tais į sa­ve gūž­tis pri­ver­čia min­tis, kad ki­tų vai­kų tė­vai ga­li bū­ti ne­pa­ten­kin­ti to­kiu mo­ky­to­jos dė­me­siu Izi­do­riui.

To­li net ame­ri­kie­čiams...

J. Va­si­liaus­kie­nė pa­sa­ko­ja, kad jų šei­ma jau ket­ve­rius me­tus drau­gau­ja su JAV dir­ban­čiu pe­da­go­gu Vi­tu Un­de­riu. Mo­kyk­lo­je, ku­rio­je dir­ba šis pe­da­go­gas, in­teg­ruo­ja­mi ne­įga­lūs vai­kai. V. Un­de­rys, pa­ben­dra­vęs su Izi­do­riu­mi, tei­gia, kad tai, kas mū­sų pe­da­go­gų ir ber­niu­ko tė­ve­lių pa­siek­ta per ke­lis me­tus, jų mo­kyk­lo­je pa­vyks­ta per ge­rą de­šimt­me­tį. Ame­ri­kie­čiams ki­lo min­tis sta­ty­ti fil­mą apie Izi­do­rių, apie jo in­teg­ra­ci­ją į vi­suo­me­nę.

Jur­gi­ta ma­no, kad mū­sų vi­suo­me­nė dar ne­pa­si­ren­gu­si pri­im­ti ne­įga­lų žmo­gų. Ta­čiau yra įsi­ti­ki­nu­si, jog ne­ver­ta sė­dė­ti su­dė­jus ran­kų ir lauk­ti, kol pa­si­keis vi­suo­ti­nė opi­ni­ja, – rei­kia veik­ti. Tas su­pra­ti­mas da­vė re­zul­ta­tų – Jur­gi­ta po fon­do vė­lia­va ėmė bur­ti pa­na­šaus li­ki­mo šei­mas Uk­mer­gė­je.

Ne­įga­lius vai­kus au­gi­nan­tys tė­ve­liai pla­nuo­ja du kar­tus per mė­ne­sį rink­tis Uk­mer­gės jau­ni­mo lais­va­lai­kio cen­tre. „Pa­si­rin­ko­me šią vie­tą to­dėl, kad dau­gu­mai iš mū­sų pa­pras­čiau­siai sun­ku iš­ei­ti iš na­mų, nes nė­ra, kas pri­žiū­rė­tų vai­ką. Čia ga­lė­si­me at­ei­ti kar­tu su vai­kais. Jau­nuo­liai, be­si­lan­kan­tys cen­tre, pa­ža­dė­jo mū­sų už­si­ė­mi­mų me­tu už­im­ti vai­kus, pa­žais­ti su jais“, - sa­ko mo­te­ris.

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Aistra

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų