Uk­mer­giš­kė Jur­gi­ta Va­si­liaus­kie­nė, pa­ti au­gi­nan­ti ne­įga­lų sū­ne­lį Izi­do­rių, ėmė­si ini­cia­ty­vos su­bur­da­ma pa­na­šaus li­ki­mo šei­mas, gy­ve­nan­čias mū­sų mies­te. Pa­ti per­ėju­si per „ug­nį ir van­de­nį“, bet di­de­lė­mis pa­stan­go­mis vis tik su­ge­bė­ju­si at­ras­ti dva­si­nę pu­siau­svy­rą, mo­te­ris sa­ko ži­nan­ti ne tik dau­gu­mą ne­įga­lių vai­ke­lių tė­vų pro­ble­mų, bet ir juo­džiau­sias jų min­tis bei iš­gy­ve­ni­mus.

De­šimt­me­tis Izi­do­rius sa­vęs ki­taip nei ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je ne­pri­si­me­na – dėl su­tri­ku­sios pu­siau­svy­ros sa­vo ko­jy­tė­mis ju­dė­ti ga­li tik pri­lai­ko­mas už ran­kos. Dar Izi­do­rius ga­li ro­po­ti ir vaikš­to ke­liais. Sep­ty­ne­rių mė­ne­sių ber­niu­kui bu­vo diag­no­zuo­tas ce­reb­ri­nis pa­ra­ly­žius. Ma­ma kaž­ką ne­ge­ro įtar­ti pra­dė­jo ket­ve­rių mė­ne­sių sū­ne­liui per­sir­gus vė­ja­rau­piais.

Jur­gi­ta iki šiol pri­si­me­na tą siau­bą ir ne­vil­tį, apė­mu­sią ją, jos šei­mą, ar­ti­muo­sius. Bu­vo to­kių mo­men­tų, kai mo­te­ris jaus­da­vo­si vie­ni­ša ir ne­su­pras­ta ki­tų. Ji sa­ko, kad dau­ge­lis tė­vų taip ir ne­su­ge­ba iš­ei­ti iš to­kios bū­se­nos – lie­ka už­si­sklen­dę sa­vy­je ir sa­vo šei­mo­je.

Jur­gi­ta pri­si­pa­žįs­ta, kad per­ženg­ti per na­mų slenks­tį ir iš­si­stum­ti su ne­įga­laus vai­ko ve­ži­mė­liu pra­džio­je bu­vo ne­leng­va. Tai ga­li­ma pa­ly­gin­ti su sa­vo di­de­lės ne­lai­mės pa­vie­ši­ni­mu. Tai – tar­si per­ženg­ti per sa­vo vi­di­nį, daug aukš­tes­nį nei na­mų, slenks­tį.

Vi­sa tai, lai­mė, mo­te­riai jau pra­ei­ty­je. Izi­do­rių my­li ir sa­vo rū­pes­čiu gau­bia vi­si – ma­ma, tė­tis, try­li­ka­me­tis bro­liu­kas Jo­kū­bas. Ta­čiau, pa­sak Jur­gi­tos, la­bai grei­tai ga­li pa­kryp­ti į ki­tą kraš­tu­ti­nu­mą – per­ne­lyg di­de­lis dė­me­sys, užuo­jau­ta ne­įga­lia­jam pa­pras­čiau­siai ne­rei­ka­lin­gi. „Rei­kia ne gai­lė­tis ne­įga­lio­jo ir jo šei­mos, bet da­ry­ti tai, kad gai­lė­tis ne­rei­kė­tų“, - sa­ko ji.

Vi­sos šei­mos pro­ble­mos ky­la iš to, kad tė­vus pra­de­da per­se­kio­ti kal­tės prieš vi­suo­me­nę ir gė­dos kom­plek­sas. Ypač tai bū­din­ga ma­moms – pa­gal liūd­no­ką Lie­tu­vos sta­tis­ti­ką net aš­tuo­nias­de­šimt pro­cen­tų tė­ve­lių šios li­ki­mo naš­tos ne­pa­ke­lia ir pa­lie­ka šei­mą. Jur­gi­ta sa­ko, kad į akis la­bai krin­ta tai, jog ne­įga­liems vai­kams or­ga­ni­zuo­ja­mo­se sto­vyk­lo­se su jais vyks­ta ma­mos – tė­ve­lių kaž­kaip ne­ma­ty­ti.

Pats Izi­do­rius jau­čia­si kuo pui­kiau­siai – vai­kas de­ga pa­si­ti­kė­ji­mu žmo­nė­mis ir mei­le jiems. „Jis su­pran­ta esąs ne­įga­lus. Su­ti­kęs ki­tą ve­ži­mė­ly­je sė­din­tį ne­įga­lų­jį, pa­si­tiks­li­na: „Tu ir­gi in­va­li­das?“, - pa­sa­ko­ja Jur­gi­ta.

Ma­ma at­vi­rau­ja, kad vie­ną kar­tą pa­ti pa­si­el­gė ne­pe­da­go­giš­kai. Izi­do­rius pa­si­skun­dė, kad vie­nas vai­kas pra­si­var­džiuo­ja. „Su­ne­ri­mu­si pa­si­tei­ra­vau, kaip tuo­met su­re­a­ga­vo Izi­do­rius. O jis links­mai pa­aiš­ki­no at­šo­vęs ašt­ria­lie­žu­viui: „O tu už­tat sto­ras.“ Su­pra­tau, kad ma­no sū­nus – toks, kaip ir ki­ti „svei­ki“ vai­kai. Juk dau­gu­ma de­šimt­me­čių pra­si­var­džiuo­ja. De­ja, daž­nai pa­si­ro­do, kad tai, kas ga­li­ma vi­siems, yra už­gin­ta ne­įga­lia­jam, - su šiais žo­džiais pra­si­smel­kia skau­di Jur­gi­tos pa­tir­tis, pa­si­slė­pu­si kaž­kur gi­liai vi­du­je.

J. Va­si­liaus­kie­nė sa­ko, kad vie­nas svar­biau­sių jos tiks­lų – kuo glau­des­nis Izi­do­riaus ben­dra­vi­mas su ne­įei­nan­čiais į ne­įga­lių­jų ka­te­go­ri­ją žmo­nė­mis, ben­dra­am­žiais. Į lau­ką ber­niu­ką daž­nai pa­si­i­ma bro­lis Jo­kū­bas. Tarp vai­kų ne­di­de­lis am­žiaus skir­tu­mas – jų ir po­mė­giai, ir drau­gai ben­dri.

Ma­ža to, šei­ma ry­žo­si leis­ti Izi­do­rių į Se­na­mies­čio pa­grin­di­nę mo­kyk­lą. Jur­gi­ta la­bai džiau­gia­si, kad sū­nų pri­ėmė į šią mo­kyk­lą, ir sa­ko, kad la­biau­siai ne­lin­kė­tų sa­vo vai­kui mo­ky­tis na­muo­se, už­da­ry­tam tarp ke­tu­rių sie­nų.

Mo­kyk­lą vai­kas lan­ko no­riai. „Tai reiš­kia, kad mo­kyk­lo­je jam vis­kas ge­rai, san­ty­kiai su kla­sės ir mo­kyk­los drau­gais pui­kūs. Izi­do­riui nuo­lat rei­kia pa­gal­bos, o ar­čiau­siai jo pa­mo­kų bei per­trau­kų me­tu – ben­dra­moks­liai ir mo­ky­to­jai“, - ma­ma ti­ki­na, kad jei pa­mo­kos vyk­tų sa­vait­ga­liais – ne­dve­jo­da­mas ei­tų. Uk­mer­gės tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo mo­kyk­lo­je psi­cho­lo­ge dir­ban­čią Jur­gi­tą ši de­ta­lė ypač džiu­gi­na. Ji įsi­ti­ki­nu­si, jog vi­sa tai pa­siek­ta Izi­do­riaus mo­ky­to­jos Žyd­ros Ja­kiū­nie­nės pa­stan­go­mis. Ji nei ra­šy­ti, nei pieš­ti dėl li­gos ne­ga­lin­čiam vai­kui yra su­kū­ru­si in­di­vi­du­a­lią pro­gra­mą. Ma­ma sa­ko, kad kar­tais į sa­ve gūž­tis pri­ver­čia min­tis, kad ki­tų vai­kų tė­vai ga­li bū­ti ne­pa­ten­kin­ti to­kiu mo­ky­to­jos dė­me­siu Izi­do­riui.

J. Va­si­liaus­kie­nė pa­sa­ko­ja, kad jų šei­ma jau ket­ve­rius me­tus drau­gau­ja su JAV dir­ban­čiu pe­da­go­gu Vi­tu Un­de­riu. Mo­kyk­lo­je, ku­rio­je dir­ba šis pe­da­go­gas, in­teg­ruo­ja­mi ne­įga­lūs vai­kai. V. Un­de­rys, pa­ben­dra­vęs su Izi­do­riu­mi, tei­gia, kad tai, kas mū­sų pe­da­go­gų ir ber­niu­ko tė­ve­lių pa­siek­ta per ke­lis me­tus, jų mo­kyk­lo­je pa­vyks­ta per ge­rą de­šimt­me­tį. Ame­ri­kie­čiams ki­lo min­tis sta­ty­ti fil­mą apie Izi­do­rių, apie jo in­teg­ra­ci­ją į vi­suo­me­nę.

Jur­gi­ta ma­no, kad mū­sų vi­suo­me­nė dar ne­pa­si­ren­gu­si pri­im­ti ne­įga­lų žmo­gų. Ta­čiau yra įsi­ti­ki­nu­si, jog ne­ver­ta sė­dė­ti su­dė­jus ran­kų ir lauk­ti, kol pa­si­keis vi­suo­ti­nė opi­ni­ja, – rei­kia veik­ti. Tas su­pra­ti­mas da­vė re­zul­ta­tų – Jur­gi­ta po fon­do vė­lia­va ėmė bur­ti pa­na­šaus li­ki­mo šei­mas Uk­mer­gė­je.

Ne­įga­lius vai­kus au­gi­nan­tys tė­ve­liai pla­nuo­ja du kar­tus per mė­ne­sį rink­tis Uk­mer­gės jau­ni­mo lais­va­lai­kio cen­tre. „Pa­si­rin­ko­me šią vie­tą to­dėl, kad dau­gu­mai iš mū­sų pa­pras­čiau­siai sun­ku iš­ei­ti iš na­mų, nes nė­ra, kas pri­žiū­rė­tų vai­ką. Čia ga­lė­si­me at­ei­ti kar­tu su vai­kais. Jau­nuo­liai, be­si­lan­kan­tys cen­tre, pa­ža­dė­jo mū­sų už­si­ė­mi­mų me­tu už­im­ti vai­kus, pa­žais­ti su jais“, - sa­ko mo­te­ris.