Is­to­ri­jos šal­ti­niai liu­di­ja, kad iki Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ko­ne pu­sė Uk­mer­gės mies­to gy­ven­to­jų bu­vo žy­dai. Lie­tu­vą oku­pa­vus vo­kie­čiams, na­ciai ėmė­si šios tau­tos ge­no­ci­do. 1941 m. Uk­mer­gės ir apy­lin­kių žy­dai bu­vo su­va­ry­ti į Vait­kuš­kio dva­re įkur­tą ge­tą. Iš ten jie bu­vo va­ro­mi į Pi­vo­ni­jos ši­lą ir žu­do­mi.

Šian­dien tuos krau­pius lai­kus me­na žu­dy­nių vie­to­je esan­tis pa­min­klas, ku­ris by­lo­ja, kad šio­je vie­to­je bu­vo nu­žu­dy­ti 10 239 žmo­nės. Vien tik 1941 m. rug­pjū­čio 18–19 ir rug­sė­jo 5 d. čia nu­žu­dy­ti 6354 žy­dų tau­ty­bės as­me­nys.

Vis dėlto pa­tys žy­dai įsi­ti­ki­nę, kad nie­kas tiks­liai ne­ži­no, kiek jų tau­tie­čių bu­vo nu­kan­kin­ta Pi­vo­ni­jos ši­le – gal ke­tu­rio­li­ka tūks­tan­čių, o gal dar dau­giau. Ši žu­dy­nių vie­ta įvar­di­ja­ma kaip vie­na ma­siš­kiau­sių Lie­tu­vo­je.

Į Pivonijos šile vykusį renginį atvyko žydų iš visos Lietuvos.

Kas­met pir­mą­jį rug­sė­jo sek­ma­die­nį ly­giai 12 va­lan­dą čia su­si­ren­ka žy­dų iš vi­sos Lie­tu­vos. Šie­met, mi­nint tra­giš­kų įvy­kių 70-­me­tį, Uk­mer­gės žy­dų ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kas Ar­tū­ras Tai­cas pa­brė­žė, kad lai­kas at­vyks­tan­čių­jų skai­čiaus ne­re­ti­na. At­virkš­čiai, kas­met tuo pa­čiu me­tu žu­dy­nių au­kų ty­los mi­nu­te pa­gerb­ti at­vyks­ta vis dau­giau žmo­nių. Dau­gu­ma jų – žy­dų pa­li­kuo­nys, ta­čiau kas­met ren­gi­nį dai­no­mis ir po­smais su­šil­do ir Uk­mer­gės moks­lei­viai iš Duks­ty­nos pa­grin­di­nės mo­kyk­los To­le­ran­ci­jos ug­dy­mo cen­tro.

Uk­mer­giš­kis Hen­ri­kas Gin­tau­tas pa­si­da­li­jo pri­si­mi­ni­mais apie ano me­to įvy­kius. Pri­si­mi­nė Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pir­mą­ją die­ną, kuo­met jis mies­to cen­tre su­ti­ko sa­vo kla­sės drau­gą žy­dą Hir­šą. Ra­gi­no jį trauk­tis iš Uk­mer­gės į Ry­tus. Šis tuo­met taip ir pa­si­el­gė. Ir li­ko gy­vas, o jo tė­vai – už­kas­ti čia, Pi­vo­ni­jos ši­le. H. Gin­tau­to at­min­ty­je – ir daug ki­tų uk­mer­giš­kių žy­dų: gy­dy­to­jų, ad­vo­ka­tų, fo­to­gra­fų, smul­kių ver­sli­nin­kų. Vi­si jie il­si­si po ošian­čiom eg­lėm...

Prisiminimais dalijosi H. Gintautas.

Čia – ir Uk­mer­gės kraš­to ben­druo­me­nės pir­mi­nin­ko A. Tai­co gi­mi­nės – se­ne­lio se­se­rys, ir vi­sų ki­tų at­vy­ku­sių­jų ar­ti­mie­ji. Uk­mer­gės žy­dų ben­druo­me­nės, ku­rią vie­ni­ja per 50 na­rių, va­do­vas įsi­ti­ki­nęs, kad jau­ni žmo­nės pri­va­lo ži­no­ti sa­vo is­to­ri­ją.

Po mi­nė­ji­mo Pi­vo­ni­jos ši­le Uk­mer­gės kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus di­rek­to­rė Vai­du­tė Sa­kol­ni­kie­nė vi­sus pa­kvie­tė į mu­zie­jų. Čia ati­da­ry­ta Vil­niaus ge­to afi­šų pa­ro­da. Pa­ra­dok­sa­lu, bet net žvelg­da­mi mir­čiai į akis žy­dai rin­ko­si į ge­te vy­ku­sius ren­gi­nius. Mu­zie­ji­nin­kė Jo­lan­ta Pet­ro­ny­tė skai­tė pra­ne­ši­mą apie Uk­mer­gės žy­dus, bu­vo fil­muo­ja­mi gy­vų liu­di­nin­kų pri­si­mi­ni­mai.