Iš­ti­si vie­nat­vės mė­ne­siai pa­la­to­je ir sun­kios pa­stan­gos pa­čiam at­si­ger­ti van­dens, ap­si­reng­ti. Apie to­kią re­a­ly­bę pa­sa­ko­ja Uk­mer­gės li­go­ni­nės Pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos sky­riu­je slau­gy­to­ja dir­ban­ti V. Šid­laus­kie­nė. Čia gy­do­miems žmo­nėms di­džiau­sias džiaugs­mas – ap­si­lan­kę ar­ti­mie­ji, pa­ro­dy­tas dė­me­sys. De­ja, šei­mos na­rius ne vie­nam at­sto­ja vien sky­riaus dar­buo­to­jai.

Pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos sky­rius lai­ki­nais na­mais tam­pa li­go­niams, įstai­gon pa­te­ku­siems dėl on­ko­lo­gi­nių li­gų, šir­dies bei krau­jo­ta­kos su­tri­ki­mų, lū­žių, in­sul­to. Pa­gal nu­sta­ty­tą tvar­ką sky­riu­je ne­mo­ka­mai jie ga­li gu­lė­ti 120 pa­rų per me­tus. „Ter­mi­nui pa­si­bai­gus, dau­ge­lis su­si­du­ria su pro­ble­ma – ką da­ry­ti to­liau? Vai­kai, ar­ti­mie­ji tu­ri sa­vo šei­mas ir dar­bus, gy­ve­na at­ski­rai, iš­vy­kę į ki­tus mies­tus ar už­sie­nį. Pa­si­li­go­ję jų tė­ve­liai, se­ne­liai lie­ka vie­ni“, – pa­sa­ko­ja V. Šid­laus­kie­nė.

Anot jos, su­ne­ri­mus, kad teks pa­lik­ti li­go­ni­nę, vėl pa­šly­ja pa­cien­tų svei­ka­ta. Slau­gy­to­jų tei­rau­ja­ma­si, kas li­go­nį ga­lė­tų lan­ky­ti ir pri­žiū­rė­ti na­muo­se.

„In­for­ma­ci­jos apie vie­ni­šus se­nu­kus slau­gy­ti su­tin­kan­čius as­me­nis ieš­ko­ma laik­raš­čių skel­bi­muo­se. Ta­čiau sve­ti­mą žmo­gų įsi­leis­ti į na­mus – di­de­lė ri­zi­ka“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Įkū­rė slau­gos tar­ny­bą

Šios prie­žas­tys pa­ska­ti­no ją įgy­ven­din­ti se­niai puo­se­lė­ja­mą idė­ją. Mo­te­ris ry­žo­si su­bur­ti spe­cia­lis­tų, ap­tar­nau­jan­čių svei­ka­tos bė­dų tu­rin­čius gy­ven­to­jus, ko­lek­ty­vą. Įkū­ru­si vie­šą­ją įstai­gą Uk­mer­gės slau­gos tar­ny­bą, ėmė­si jos va­do­vės pa­rei­gų.

Tar­ny­bos veik­la ap­ima šei­mos gy­dy­to­jo, chi­rur­go, psi­chiat­ro, psi­cho­lo­go pa­slau­gas. Pas­ta­ro­jo pa­gal­bos, anot V. Šid­laus­kie­nės, ne­re­tai pri­stin­ga pa­tiems sun­kų li­go­nį slau­gan­tiems šei­mos na­riams. Rei­kia di­de­lės kan­try­bės kas die­ną pa­dė­ti žmo­gui nu­si­praus­ti, su­si­tvar­ky­ti, at­lik­ti ki­tas svei­ka­jam įpras­tas už­duo­tis. Slau­gy­to­ja ne kar­tą įsi­ti­ki­no, jog ne vi­si pa­jė­gūs at­lai­ky­ti ner­vi­nę įtam­pą, už­griu­vus to­kiems rū­pes­čiams.

Pa­šne­ko­vė pa­sa­ko­ja ir apie at­ve­jus, kai se­no­lį į li­go­ni­nę at­ve­žę ar­ti­mie­ji jį tie­siog „pa­mirš­ta“: „Bū­na, kad ir ke­tu­ris mė­ne­sius ne­ga­li pri­si­šauk­ti ar­ti­mų žmo­nių. Skau­du žiū­rė­ti į se­nu­kus, ku­rie jų lauk­da­mi nuo­lat ry­mo prie lan­go ir lie­ja aša­ras...“

Mo­te­rį ypač ste­bi­na kai ku­rių po­li­ti­kų itin nepagarbūs komentarai apie se­nyvus žmo­nes. Pri­si­pa­žįs­ta ne­su­vo­kian­ti to­kių as­menų po­žiū­rio į sa­vo tė­vus. „Liūd­na, kad Lie­tu­vo­je pa­gy­ve­nę žmo­nės sa­vo se­nat­vės ne­lai­ko oria. Ta­čiau juk ne tik vai­kai yra mū­sų at­ei­tis, bet – ir mū­sų se­nat­vė“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Tiks­las – pa­dė­ti ki­tiems

Su­teik­ti pa­gal­bą dėl am­žiaus ir ne­įga­lu­mo, grą­žin­ti ge­bė­ji­mą pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi – šiuos už­da­vi­nius V. Šid­laus­kie­nė lai­ko pa­grin­di­niu slau­gos tar­ny­bos tiks­lu. Dau­gy­bę raš­tų pri­ra­šiu­si, bels­tis į rė­mė­jų du­ris ne­pa­bū­gu­si uk­mer­giš­kė džiau­gia­si, kad ne­nu­lei­do ran­kų, kai no­rai bu­vo di­des­ni už sėk­mę. Ji at­vi­ra – be bi­čiu­lių ir ko­le­gų pa­lai­ky­mo ne­bū­tų pa­vy­kę.

Džiau­gia­si ir tuo, jog pa­ga­liau įsi­kū­rė nau­ja­ja­me sa­vo ka­bi­ne­te. Jį, pa­de­da­ma pen­kio­lik­me­tės duk­ters San­dros, ta­pe­ta­vo ir tvar­kė pa­ti. Ne­se­niai čia at­ke­lia­vo nau­ju­tė­liai bal­dai, ku­riuos pa­do­va­no­jo UAB „Nar­bu­tas Fur­ni­tu­re Com­pa­ny“. Už ge­ra­no­riš­ką pa­gal­bą pa­de­dant įsi­kur­ti nau­jo­se pa­tal­po­se, ku­rias nuo­mo­ja iš sa­vi­val­dy­bės, tar­ny­bos va­do­vė dė­kin­ga ir ki­tiems ra­jo­no ver­sli­nin­kams.

* * *

Uk­mer­gės slau­gos tar­ny­ba įsi­kū­ru­si Vy­tau­to g. 39. In­for­ma­ci­ja apie pa­slau­gas ir jų kai­nas tei­kia­ma te­le­fo­nu 8 635 96969. Kvie­čia­mi kreip­tis ne tik gy­dy­to­jų, slau­gy­to­jų, bet ir so­cia­li­nių pa­slau­gų pa­gei­dau­jan­tys gy­ven­to­jai ar jų ar­ti­mie­ji. V. Šid­laus­kie­nė vi­lia­si, jog į šią veik­lą pa­no­rės įsi­lie­ti ir dau­giau sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tų.