V. Ali­šaus­kas pa­sa­ko­jo, kad  kai­my­no svei­ka­ta pra­dė­jo blo­gė­ti tuo me­tu, kai jis bu­vo iš­gė­ręs. Ar­ti­mie­ji, ma­ty­da­mi, kad li­go­nio būk­lė blo­gė­ja, pa­pra­šė ne­to­lie­se gy­ve­nan­čio ūki­nin­ko nu­vež­ti jį į Uk­mer­gės li­go­ni­nės Pri­ėmi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­rių.

Ta­čiau li­go­ni­nė­je  esą nie­kas ne­įver­ti­no sun­kios žmo­gaus būk­lės ir te­ko vež­tis na­mo. Par­ve­žus prie na­mų du­rų vy­riš­kis pra­ra­do są­mo­nę ir nu­kri­to. Kris­da­mas į ply­to­mis grįs­tą grin­di­nį jis su­si­žei­dė gal­vą. Tik po šio įvy­kio iš­kvies­ti grei­to­sios pa­gal­bos me­di­kai iš­ve­žė jį į li­go­ni­nę. Ta­čiau jo gy­vy­bės iš­gel­bė­ti jau ne­be­pa­vy­ko – ne­il­gai tru­kus 48 me­tų vy­ras mi­rė.

„Ne­jau­gi žmo­gui ne­rei­kia su­teik­ti pa­gal­bos vien dėl to, kad jis iš­gė­ręs? Te­gu bent jau su­tei­kia ga­li­my­bę už at­ski­rą mo­kes­tį bū­ti pa­gul­dy­tam į li­go­ni­nę“, – sa­vo nuo­mo­nę iš­sa­kė pa­šne­ko­vas.

Uk­mer­gės li­go­ni­nės vy­riau­sia­sis gy­dy­to­jas Al­gi­man­tas Ve­lič­ka pa­ti­ki­no, kad pa­cien­to gir­tu­mas ne­ga­li bū­ti prie­žas­tis, dėl ku­rios me­di­kai ga­lė­tų at­si­sa­ky­ti su­teik­ti pa­gal­bą. „Pri­va­lo­me tai da­ry­ti“, – tei­gė jis.

Ta­čiau šios is­to­ri­jos de­ta­les li­go­ni­nės va­do­vas aiš­ki­no vi­sai ki­taip nei mi­ru­sio­jo kai­my­nas.

A. Ve­lič­kos tei­gi­mu, mi­nė­tas pa­cien­tas grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­liu į li­go­ni­nės Pri­ėmi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­rių iš Va­lų kai­mo bu­vo at­ga­ben­tas ba­lan­džio 12 die­ną 21 va­lan­dą 53 mi­nu­tės. Jam nu­sta­ty­ti dau­gy­bi­niai gal­vos su­ža­lo­ji­mai, ko­ma, gir­tu­mas.

Jį at­ve­žę me­di­kai pa­sa­ko­jo, kad su­ža­lo­tas žmo­gus ras­tas gu­lin­tis prie na­mo. Nu­ken­tė­ju­sį­jį ap­žiū­rė­jo sky­riaus bu­din­tis gy­dy­to­jas, trau­ma­to­lo­gas, neu­ro­lo­gas, anes­te­zio­lo­gas-re­a­ni­ma­to­lo­gas. Bu­vo at­lik­ti ty­ri­mai – gal­vos kom­piu­te­ri­nė to­mog­ra­fi­ja, krau­jo ty­ri­mas, elek­tro­kar­diog­ra­ma.

Anot A. Ve­lič­kos, li­go­nio būk­lei blo­gė­jant, maž­daug po va­lan­dos jis bu­vo pa­gul­dy­tas į Anes­te­zio­lo­gi­jos-re­a­ni­ma­ci­jos sky­rių, bu­vo iš­kvies­tas neu­ro­chi­rur­gas iš Res­pub­li­ki­nės Vil­niaus uni­ver­si­te­ti­nės li­go­ni­nės.

De­ja, po po­ros va­lan­dų taip ir ne­at­si­bu­dęs iš ko­mos li­go­nis mi­rė.

A. Ve­lič­kos tei­gi­mu, prieš tai mi­nė­tas vy­riš­kis į Pri­ėmi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­rių ne­bu­vo pri­sta­ty­tas.

„Tą pa­čią die­ną į sky­rių už­ėjo kaž­ko­kie to vy­ro drau­gai ar kas – jie nepri­si­sta­tė. Tik klau­sė, ar ga­li­ma iš­blai­vin­ti gir­tą as­me­nį. Ka­dan­gi tuo me­tu al­ko­tes­te­ris bu­vo iš­vež­tas į Kau­ną pa­tik­rai, to pa­da­ry­ti sky­riaus me­di­kai ne­ga­lė­jo. Pa­ties pa­cien­to jie net ne­ma­tė. Dėl svei­ka­tos pro­ble­mų jis ne­si­krei­pė ir anks­čiau“, – taip šią tra­giš­kai pa­si­bai­gu­sią si­tu­a­ci­ją aiš­ki­no li­go­ni­nės va­do­vas.