„Sa­vam kraš­te pra­na­šu ne­bū­si“, – šyp­so­si A. Ja­nu­lis, at­sa­ky­da­mas į klau­si­mą, ko­kie gi vė­jai at­pū­tė jį iš pa­jū­rio į mū­sų mies­tą.

Plė­to­da­mas šią min­tį, 31 me­tų vy­ras tei­gia, kad vie­na pa­grin­di­nių prie­žas­čių bu­vo įleis­ti šak­nis to­kio­je vie­to­je, ku­ri su­teik­tų ne tik ga­li­my­bę už­si­dirb­ti iš sa­vo ama­to, bet ir erd­vės kū­ry­bai.

„Klai­pė­dos kraš­tas ga­li di­džiuo­tis sa­vo kal­viais, vien Klai­pė­do­je jų per dvi­de­šimt pa­žįs­tu. Ta­čiau kai to­kia trin­tis, gy­ven­ti iš šio ama­to da­ro­si vis sun­kiau ir sun­kiau“, – ne­sle­pia pa­šne­ko­vas. Be abe­jo, už­sa­ky­mų trū­ku­mas stab­do ir ama­ti­nin­ko įgū­džių to­bu­lė­ji­mą.

Kryp­tį nu­ro­dė tė­vas

Iš Ak­me­nės ra­jo­ne esan­čio Ven­tos mies­te­lio į Tel­šius at­vy­kęs jau­nuo­lis Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių dai­lės fa­kul­te­te ki­bo į me­ta­lo di­zai­no stu­di­jas.

Šia kryp­ti­mi jį pa­stū­mė­jo tė­vas Ado­mas. Jo pro­fe­si­ja, nors kur kas pro­ziš­kes­nė, taip pat su­si­ju­si su me­ta­lais... Vi­są gy­ve­ni­mą šalt­kal­viu dir­bęs vy­ras su­ge­bė­jo ir sū­nui įro­dy­ti, kad ge­le­žis – ne tik nė­ra ne­jau­ki ir šal­ta, bet at­virkš­čiai – net ir la­bai uni­ver­sa­li me­džia­ga.

„Iki pat stu­di­jų pa­bai­gos dar ne­bu­vau ap­si­spren­dęs, ar į ju­ve­ly­ri­ką, ar į kal­vys­tę pa­suk­ti. Juk tai vi­siš­kai skir­tin­gi da­ly­kai, nors, at­ro­do, vis tiek dir­bi su me­ta­lu“, – pa­sa­ko­ja An­drius.

Bi­jo­jo... stak­lių

Me­niš­kes­nės už tė­vu­ką na­tū­ros bū­ta sta­liaus se­ne­lio An­ta­no. Ta­čiau me­dis anū­ko ne­su­ža­vė­jo ir sta­liu­mi jis ne­ta­po. „Ma­nau, kad prie­žas­tis la­bai že­miš­ka – tie­siog iš bai­mės. Tas me­džio ap­dir­bi­mas stak­lė­mis, ašt­riais pei­liais la­bai jau ne­sau­gus at­ro­dė ir pa­si­ti­kė­ji­mo nie­kuo­met ne­kė­lė. Tuo la­biau, kad ir se­ne­lio ran­kos nuo­lat ken­tė­da­vo. Man net žiū­rint, kaip jis dir­ba, pa­gau­gai per kū­ną ei­da­vo“, – pri­si­pa­žįs­ta vy­ras.

Juo­kau­ja, kad bai­gęs dai­lės aka­de­mi­ją „už­kliu­vo“ už stam­bes­nių „ge­le­žų“ ir pa­si­rin­ko kal­vys­tę. Gal ran­kos per stam­bios smul­kiems ju­ve­ly­ro dir­bi­niams pa­si­ro­dė, gal di­des­ni ga­ba­ri­tai trau­kė...

Uk­mer­gė – sa­va

Po stu­di­jų aš­tuo­ne­rius me­tus kal­vys­tės ama­tu ver­tę­sis  Klai­pė­do­je, nu­ta­rė lai­mės pa­ieš­ko­ti Uk­mer­gė­je. „Šis mies­tas ne­at­ro­dė man sve­ti­ma vie­ta – Uk­mer­gė­je gy­ve­na žmo­nos Do­vi­lės se­ne­liai ir te­ta“, – sa­ko An­drius.

Lei­dy­bos ir po­li­gra­fi­jos spe­cia­ly­bę tu­rin­ti žmo­na šiuo me­tu na­muo­se pri­žiū­ri juod­vie­jų duk­re­lę vie­ne­rių me­tu­kų Eg­lu­tę.

Re­kla­muo­ja klien­tai

Vy­riš­kis įsi­ti­ki­nęs, kad jo­kia sa­vi­rek­la­mos for­ma – skel­bi­mai laik­raš­čiuo­se, in­ter­ne­te – ne­duo­da tiek nau­dos ama­ti­nin­kui, kiek pa­si­tar­nau­ja klien­tų iš lū­pų į lū­pas per­duo­da­ma nuo­mo­nė. O kad ji bū­tų tei­gia­ma, tu­ri ge­ro­kai pa­si­steng­ti ir nė ne­ban­dy­ti „pra­stum­ti“ sa­vo kū­ri­nių tik dėl gau­na­mo at­ly­gio už juos.

Ne­mėgs­ta An­drius ir mu­gių šur­mu­lio. Į vie­ną ki­tą nu­vy­kęs pri­ėjo prie sa­vo iš­va­dos: „Mu­gė­se daž­niau­siai  vi­sas mi­nios dė­me­sys nu­kreip­tas į deš­ras, ries­tai­nius ir alų. Dar ko­kį smul­kų daik­tą – šaukš­tą ar puo­dy­nę – na­mo par­si­vež­ti nu­si­per­ka – ir vi­si pir­ki­niai.“

Anot jo, be­rei­ka­lin­ga gai­ša­tis – tuo lai­ku, kol mu­gėj sto­vė­tum, ge­riau jau ko­kį ga­mi­nį pa­dir­bin­ti...

Uk­mer­giš­kių – vie­nas ki­tas

Tie­sa, pa­ro­do­se su sa­vo kū­ri­niais da­ly­vau­ti kal­vis ne­pra­lei­džia pro­gos. Ne kar­tą eks­po­na­vo sa­vo dir­bi­nius Klai­pė­do­je,  Vil­niu­je ren­gia­mo­se pa­ro­do­se.

Prieš pus­me­tį į mū­sų mies­tą at­vy­kęs už­mez­gė ry­šius su Uk­mer­gės tu­riz­mo ir ver­slo in­for­ma­ci­jos cen­tro dar­buo­to­jais. Ke­le­tas jo dar­bų buvo eks­po­nuo­ja­mi šio­se pa­tal­po­se su­reng­to­je pa­ro­do­je.

Uk­mer­gė­je An­drius iš­si­nuo­mo­jo pa­tal­pas, įsi­ren­gė kal­vę ir ki­bo į dar­bus. Kal­vis iš pa­jū­rio, bu­res nu­lei­dęs mū­sų mies­te, už­sa­ky­mais ne­si­skun­džia.

Ta­čiau ne­nei­gia, kad tarp jo klien­tų – uk­mer­giš­kis vos vie­nas ki­tas. Dau­giau­sia už­sa­ky­mų į An­driaus kal­vę at­plau­kia iš Vil­niaus, Kau­no, Pa­ne­vė­žio. Vie­nas klien­tas net iš Mask­vos ap­si­reiš­kė...

Pel­nas pa­mėg­ti ne­pri­ver­čia

Vie­nam laip­tų, ki­tam bal­ko­no tu­rėk­lų pri­rei­kia. Tre­čias, žiū­rėk, bal­dų – sta­lo bei lo­vos – me­ta­li­nių už­si­ma­nė. O prie jų ir švies­tu­vą už­si­sa­kė, ži­di­nio įran­kių kom­plek­tą...

Pri­si­me­na An­drius pa­tį keis­čiau­sią klien­to pa­gei­da­vi­mą – už­su­kęs į kal­vę žmo­gus pa­pra­šė pa­ga­min­ti sto­vą tor­tui.

Žaiz­dro lieps­nos ap­švies­tos kal­vės vi­du­ry­je pui­kuo­ja­si ką tik pa­ga­min­tos me­ta­li­nės tvo­ros da­lys. Mums, smal­siai ap­lin­kui be­si­žval­gan­tiems, – gra­žu. O An­drius at­vi­rau­ja, kad la­biau­siai kaip tik ir ne­mėgs­ta tvo­rų ga­min­ti: „Tai kad jos vi­sos pa­na­šios, ne­ga­li per daug nu­kryp­ti nuo tra­fa­re­to. Kū­ry­bai erd­vės lie­ka per ma­žai.“

Net tai, kad toks už­sa­ky­mas lai­ko­mas pel­nin­gu, ne­pri­ver­čia tvo­rų „pa­mėg­ti“...

Kai ku­rie net su sa­vo di­zai­ne­riu at­ei­na ir iki smul­kme­nų ap­ta­ria, kaip tu­rė­tų at­ro­dy­ti me­ta­li­nės in­ter­je­ro de­ta­lės. „Kar­tais ma­tau, kad klien­to su­ma­ny­mas vi­siš­kai ne­vy­kęs. Jei įma­no­ma, sten­giuo­si per­kal­bė­ti“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.