Ap­žiū­rė­jau sak­ra­li­nio liau­dies me­no pa­vel­do eks­po­zi­ci­ją „Že­mai­tė­jės kri­žė.“ Dau­gy­bė tra­di­ci­nių že­mai­čių kry­žių, kop­ly­tė­lių, šven­tų­jų skulp­tū­rė­lių. Vi­sa tai bu­vo sta­to­ma so­dy­bo­se, pa­ke­lė­se. Tai – dva­si­nės ap­sau­gos žen­klai.

O kaip pas mus? Ko­kią ap­sau­gą mes pri­pa­žįs­ta­me ir tu­ri­me kiek­vie­nas sa­vo va­sa­ros gy­ve­ni­me?

Man pa­tin­ka, kuo­met žmo­nės sa­vo na­mų ap­lin­ko­je sta­to kry­žius, kop­lyt­stul­pius. Tai lyg žen­klas, kad pas juos vis­kas ge­rai, gra­žu. Ki­ta ver­tus, tai ir ap­sau­gos žen­klas šei­mai ir gi­mi­nei. Tai ir vie­šas žen­klas ap­lin­kai, ko­kios tuo­se na­muo­se ver­ty­bės puo­se­lė­ja­mos.

Ki­ti žmo­nės ne­šio­ja ar ne­šio­ja­si amu­le­tus. Įvai­riai įgy­tus, at­ras­tus. Kiek­vie­nas tu­ri jo is­to­ri­ją, su­sie­tą su sa­vo as­me­niu. Svar­bu, kad žmo­gus sa­vo dva­si­nį sau­gu­mą su kaž­kuo sie­ja. Ir gal ne­pa­teks į mu­zie­jus to­kios ver­ty­bės, bet jos yra reikš­min­gos kas­dien kie­no tai gy­ve­ni­me.

Pra­ei­nan­ti va­sa­ra svar­bi pra­gy­ven­tu lai­ku ir įvy­kiais.

Va­sa­rą šven­tė­me ma­mos aš­tuo­nias­de­šimt­me­čio ju­bi­lie­jų ir pa­krikš­ti­jo­me anū­kę Au­rė­ją. Va­sa­rą la­bai sim­pa­tin­ga jau­na pa­ne­lė Ga­bi­ja pa­si­rin­ko ma­ne Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tui tap­ti jos glo­bė­ja. Tai bu­vo la­bai pra­smin­ga.

Va­sa­ra iš­au­gi­no pui­kų der­lių so­de ir dar­že. Tie­siog rei­kia ži­no­ti ai­bę re­cep­tų, kad pa­ruoš­tum kaž­ką at­ei­nan­tiems ru­de­niui ir žie­mai.

Va­sa­rą pra­si­dė­jo pa­si­ren­gi­mas nau­jam po­li­ti­niam se­zo­nui. La­bai griež­tai ir at­sa­kin­gai par­ti­jos ri­kiuo­ja sa­vo kan­di­da­tus į Sei­mą. Ri­kiuo­ja­si ir sa­va­ran­kiš­ki kan­di­da­tai.

Va­sa­rą pa­bran­go du­jos. Va­di­na­si, di­dės ir ši­lu­mos kai­nos.

At­ei­nat ru­de­niui te­no­riu pa­sa­ky­ti – ge­ra bu­vo va­sa­ra. Te­gul ji dar ir pir­mus ru­dens mė­ne­sius lė­tai iš­ei­di­nė­ja sa­vo ast­ro­no­mi­niu ra­tu...

{jcomments off}