Pasivaikščiojimas mėnulyje

Lie­pos 14–31 die­no­mis Lie­tu­vos ke­liau­to­jų są­jun­ga su­ren­gė tra­di­ci­nę tu­ria­dą į Kau­ka­zą, Be­zen­gi ra­jo­ną. Ke­lio­nė bu­vo skir­ta dau­giau pra­de­dan­tie­siems, ta­čiau į ją vy­ko ir ne­ma­žai pa­ty­ru­sių kal­nų ke­liau­to­jų – iš vi­so dau­giau kaip 120 žmo­nių iš įvai­rių Lie­tu­vos mies­tų.

 

Si­gi­ta KRIAUČIŪNIENĖ

 

Ukmergiškiai Bezengi ledyne.

 

Be­zen­gi – gra­žiau­sias ir su­dė­tin­giau­sias Kau­ka­zo ra­jo­nas. Be­zen­gi sie­na yra Di­džio­jo Kau­ka­zo pa­grin­di­nio kal­na­gūb­rio ma­sy­vas, ji tę­sia­si 12 ki­lo­met­rų ir su ne­di­de­liais pa­že­mė­ji­mais yra 5 ki­lo­met­rų aukš­čio.

Be­zen­gi ra­jo­ne yra ir pats di­džiau­sias Kau­ka­ze slė­ni­nio ti­po le­dy­nas. Tai re­to gro­žio vie­ta. Jau­tie­si lyg ne že­mės pla­ne­to­je, o Mė­nu­ly­je: le­do sluoks­nį, ply­šių gy­lį, ak­me­nų dy­dį, kriok­lių ga­ly­bę, iš vir­šaus ste­bin­čias ma­sy­vių kal­nų ožių akis su­dė­tin­ga nu­pa­sa­ko­ti ne­ma­čiu­siajam.

Be­zen­gi le­dy­no ra­jo­nas gar­sė­ja su­dė­tin­giau­sio­mis vir­šū­nių įko­pi­mo ir per­ėjų pra­ėji­mo są­ly­go­mis. Ta­čiau kal­nuo­se daž­niau­siai leng­viau įveik­ti vir­šū­nes ar per­ėjas nei sa­vo pa­čių už­gai­das, įpro­čius, ne­tin­ka­mas nuo­sta­tas, iš­mok­ti gy­ven­ti kar­tu su ne­pa­žįs­ta­mais žmo­nė­mis vie­no­je pa­la­pi­nė­je, ben­drai or­ga­ni­zuo­tis kas­die­ni­nę bui­tį ir grįž­ti ne­su­si­py­kus ar ne­ga­vus ko­kios nors pa­šie­pian­čios pra­var­dės...

Oras bu­vo toks, kad pa­vy­dė­ti ga­li bet ku­ris ke­liau­to­jas. Kal­nuo­se re­tai bū­na, kad dvi sa­vai­tes iš ei­lės švies­tų sau­lė, die­no­mis ne­ly­tų ir ne­snig­tų.

 

Trys uk­mer­giš­kiai

 

Pir­mą kar­tą per pen­kerius me­tus Uk­mer­gei tu­ria­do­je at­sto­va­vo net trys ke­liau­to­jai: UAB „Pir­mag­ra“ di­rek­to­rius Min­dau­gas Sa­ka­laus­kas, UAB „Nar­bu­tas Fur­ni­tu­re Com­pa­ny“ kė­džių ga­my­bos ce­cho va­do­vė Ais­tė Šu­ku­ty­tė ir Lie­tu­vos svei­kuo­lių są­jun­gos vi­ce­pre­zi­den­tė Si­gi­ta Kriau­čiū­nie­nė.

Prie šios ko­man­dos pri­si­dė­jo KTU kū­no kul­tū­ros dės­ty­to­ja Luk­re­ci­ja Au­gus­tai­ty­tė. Tai ta­po ma­ža ve­ge­ta­rų ko­man­da, prie ku­rios bu­vo siū­lo­ma pri­si­jung­ti ki­tiems tu­ria­do­je da­ly­vau­jan­tiems ve­ge­ta­rams. Taip tie­siog leng­viau or­ga­ni­zuo­tis mi­ty­bą gru­pė­je.

 

DSC_1306

Alek­san­dro Se­mio­no­vo nuotr. Nuostabūs vaizdai atsiveria kalnuose.


 

Mū­sų 11-os žmo­nių gru­pė­je še­ši bu­vo tie, kas ne­ne­šė sa­vo kup­ri­nė­se deš­rų, la­ši­nių ir kon­ser­vų...

Tu­ria­do­je da­ly­va­vo ir Lie­tu­vos al­pi­niz­mo pra­di­nin­ko Ge­di­mi­no Aks­ti­no, žu­vu­sio šio­se vie­to­vė­se, pro­anū­kis. Tu­ria­da bu­vo uni­ka­li tuo, kad jo­je da­ly­va­vo ir ma­ža­me­čiai vai­kai, ku­rie už­au­gę grei­čiau­siai bus ki­to­kie nei jų ben­dra­am­žiai. Juos trauks kal­nai ir ke­lio­nės...

 

Ve­ge­ta­rų mi­ty­ba kal­nų žy­giuo­se

 

Dau­ge­liui žmo­nių at­ro­do, kad ne­val­gy­da­mas mė­sos ir la­ši­nių nei į vir­šū­nę už­kop­ti ga­lė­si, nei kal­nuo­se ke­liau­ti pa­jėg­si. Bet iš šio žy­gio par­si­ve­žu pa­tir­tį, kad kuo ma­žiau val­gy­si prieš di­de­lius fi­zi­nius krū­vius, tuo ge­riau sek­sis juos įveik­ti.

Mes ne­vir­da­vom pus­ry­čių anks­ti ry­te, ne­da­ry­da­vom pie­tų ke­pi­nant sau­lei, il­ges­niems žy­giams pa­si­im­da­vom šiek tiek dau­giau sau­so da­vi­nio (vai­sių, rie­šu­tų, džiū­vė­sių, gliu­ko­zės), ger­da­vo­me daug le­dy­no van­dens ir vir­da­vo­me tik ska­nias va­ka­rie­nes. Bet jė­gų bu­vo. Ir net ste­bė­ti­nai daug.

 

Čiup­tu­kų gru­pė

 

Pir­ma­sis iš­ėji­mas į per­ėją Mi­žig­ri le­dy­ne mums da­vė Čiup­tu­kų gru­pės pa­va­di­ni­mą, nes vi­si gru­pės na­riai tu­rė­jo čiup­tu­kus, rei­ka­lin­gus ki­li­mui vir­ve. Mū­sų nuo­sta­bai ir pa­si­di­džia­vi­mui su čiup­tu­kais mes pui­kiai įvei­kė­me dau­giau nei 150 m le­do sie­ną ir „bal­ko­ne“ lau­kė­me tu­ria­dos va­do gru­pės.

Ant per­ėjos tra­di­ciš­kai ir la­bai nuo­šir­džiai skam­bė­jo ke­liau­to­jų pa­mėg­ta dai­na „Kal­nai, kal­nai, kas jū­sų gro­žį ap­sa­ky­ti ga­li...“. Dai­nuo­ji, ir at­ro­do, kad ta­ve gir­di kal­nai... Tai lyg kaž­koks pa­ža­das su­grįž­ti dar kar­tą.

Atkelta iš 3 p.

 

Kalnai leidžia pažinti žmones

 

Antrasis ilgesnis išėjimas iš bazės – penkių dienų žygis Bezengi ledynu iki Dychnyaušbašy viršūnės (4 044 m) buvo sudėtingesnis emocine prasme. Kuo labiau žmonės pavargsta, tuo labiau ryškėja nepasitenkinimas, nesivaldymas ir susireikšminimas nestandartinėse situacijose.

Kažkas atsiskiria nuo grupės, nes atrodo, kad ras lengvesnį kelią, ir šiaušia sau vienas. Kažkas keikiasi, rėkia, kažkas blaškosi, visi kalba ir negirdi vienas kito. Kažkam kuris nors grupės dalyvis pradeda nepatikti ir jo nebenori priimti į palapinę. Tada prasideda dalybos „mano–tavo–jo–jos“, nors prieš tai tas pats žmogus visiems aiškina, kad viskas kalnuose bendra.

Belieka stebėti ir tikėtis, kad viskas bus gerai ir kad visi grįš drauge, sveiki. Tokiose situacijose gali pažinti tuos, su kuriais norėsi kitą kartą keliauti, jausiesi saugus ir ramus. Man tai yra pats įdomiausias procesas, kuris vyksta kalnuose. Tartum kitoje planetoje, tartum Mėnulyje...

 

Gyvenimiškas viršūnes įveikti sunkiau

 

Pirmos dienos sunkios: aklimatizacija, fizinis krūvis, žymiai mažiau maisto. Jei dar sumąstai atsisakyti kavos – silpna, trūksta oro, bemiegės naktys, jauti įtemptus raumenis, nutirpusius pečius, nes kuprinė sveria 20 kilogramų.

Visus nepatogumus, fizinį krūvį įveiki per 3–5 dienas ir tik tada pamatai kalnų grožį. Švarus upelių vanduo, ežerėliai, tyras oras, snieguotos kalnų viršūnės, laukiniai ožiai, nebijantys žmonių, didžiulės uolos ledyno vidury, akmenys, akmenys, akmenys...

Tuomet pradedi pastebėti daugybę paralelių tarp ekspedicijos kalnuose ir „gyvenimo Žemėje“. Žingsniuodamas kalnų takeliu negali užsisvajoti, turi stebėti, kur statai koją. Jei prasižioplini, kaip ir gyvenime, – tenka sunkiai, su kuprine ant pečių, atidirbti, atstatyti prarastą poziciją. Suklydo grupės vedlys – visa grupė turi papildomo darbo. Eini kalnų taku, kaip gyvenimo keliu, akmenų sampilo viršumi – jei žengsi į kairę ar per daug į dešinę, turėsi skaudžias pasekmes ir jas pajusi iškart.

„Kalnuose siekti viršūnių ženkliai lengviau nei gyvenimo viršūnių. Kalnuose tave kamuoja tik fizinis nuovargis, nėra pagundų, komandos žmonės tau padeda. Civilizacijoje protas sukuria abejones, nepasitikėjimą, kiti žmonės sukuria kliūtis, trukdo siekti tikslo, dažnai konkuruoja, nori tave nustumti nuo tako... Pagundos atitraukia dėmesį ir tu ištęžti, atsitrauki nuo tikslo, mėgaujiesi malonumais, pamiršti kelionės tikslą“, – svarsto Mindaugas Sakalauskas.

 

Kalnų atradimai

 

„Atsivėrus nuostabiems ledynų ir uolų vaizdams, tą pačią akimirką dingsta nuovargis ir sunkumas. Kalnų galybė, sniego griūčių griausmas, krioklių šniokštimas, upelių tekėjimo ramybė atperka visus kelionės sunkumus.

Kalnuose pamačiau, kokia esu stipri tiek fiziškai, tiek morališkai. Kiekviena diena buvo pilna išbandymų, duodavusių peno augti. Disciplina, ankstūs rytai, budėjimai, prisitaikymas prie greitesnių ir lėtesnių grupės draugų užgrūdina gyvenimui.

Kalnų vaizdai atpalaiduoja ir suteikia neišnykstančią nuostabą. Upelių ir krioklių garsai nuramina sielą. Kiekviena diena  – susipynusių jausmų gama, kuri išlieka ilgai. Paskutinėmis dienomis grupėje buvo liūdesys, nes niekas nenorėjo išvykti iš nuostabaus rojaus kampelio, kur nėra nei kompiuterių, nei politikos, nei „Maximos“. Supranti, koks menkas esi prieš kalnų galybę“, – sako Aistė Šukutytė.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Aistra

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų