Į Gel­vo­nų se­niū­ni­ją, Žu­vin­čių kai­mą Ro­mas Ru­do­kas pa­sa­ko­jo at­vy­kęs gy­ven­ti iš Vil­niaus. Iš­ėjęs į pen­si­ją par­da­vė bu­tą sos­ti­nė­je ir grį­žo į gim­ti­nę.

Ap­link so­dy­bą esan­tį 10 hek­ta­rų skly­pą pa­vel­dė­jo R. Ru­do­kas kar­tu su Vil­niu­je gy­ve­nan­čia se­se­ri­mi Da­nu­te.

Ar­ti­mie­ji nu­spren­dė pu­sę že­mės – 5 hek­ta­rų skly­pą – par­duo­ti. Pir­ki­mo–par­da­vi­mo san­do­ris tarp jo ir pir­kė­jo įvy­ko prieš pen­ke­rius me­tus.

Ta­čiau vi­sus tuos pen­ke­rius me­tus že­mės skly­pą nu­si­pir­kęs vie­nas mū­sų ra­jo­no ūki­nin­kas esą ne­pri­žiū­rė­jo.

Kad kaž­kas su ta že­me ne taip, pa­aiš­kė­jo vi­sai ne­se­niai, kai jis Re­gist­rų cen­tre iš­si­aiš­ki­no, jog že­mės pir­ki­mo–par­da­vi­mo do­ku­men­tuo­se pa­keis­ta že­mės pa­skir­tis. Že­mė, ku­rio­je yra jo gy­ve­na­mo­ji so­dy­ba, pa­žy­mė­ta kaip že­mės ūkio pa­skir­ties ir ji pri­klau­so že­mę pir­ku­siam ūki­nin­kui.

R. Ru­do­kas tei­gia, kad klas­to­tę įro­do ir pir­ki­mo–par­da­vi­mo ak­te pa­ra­šy­ta jo gy­ve­na­mo­ji vie­ta – Uk­mer­gės ra­jo­nas, Krikš­tė­nų gy­ven­vie­tė: „Aš nė bu­vęs tuo­se Krikš­tė­nuo­se ne­su, o pa­si­ro­do, pir­kė­jas sa­vo nuo­žiū­ra ma­ne ten net „ap­gy­ven­di­no“.

Kur kreip­tis, kad bū­tų įro­dy­ta jo že­mės nuo­sa­vy­bė, R. Ru­do­kas sa­ko ne­be­iš­ma­nąs. „Ne­tu­riu tiek pi­ni­gų, kad ga­lė­čiau su tur­tin­gu ūki­nin­ku teis­muo­se by­li­nė­tis, bet tei­sy­bę įro­dy­ti kaž­kaip rei­kia“, – pa­ta­ri­mo pra­šė vy­ras.

Tei­si­nė pa­gal­ba – sa­vi­val­dy­bė­je

Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Tei­sės ir ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­jas Ri­mas Jur­gi­lai­tis sa­ko, kad kiek­vie­no­je sa­vi­val­dy­bė­je tos sa­vi­val­dy­bės gy­ven­to­jams yra tei­kia­ma pir­mi­nė tei­si­nė pa­gal­ba – jiems su­tei­kia­ma in­for­ma­ci­ja bei kon­sul­ta­ci­jos.

Ją ne­mo­ka­mai ga­li gau­ti kiek­vie­nas sa­vi­val­dy­bės gy­ven­to­jas, de­kla­ra­vęs gy­ve­na­mą­ją vie­tą, be jo­kių ap­ri­bo­ji­mų.

Ant­ri­nė tei­si­nė pa­gal­ba – tai do­ku­men­tų ren­gi­mas, gy­ny­ba ir at­sto­va­vi­mas by­lo­se. Ją ne­mo­ka­mai sa­vi­val­dy­bės pi­lie­čiai ga­li gau­ti tuo­met, jei ati­tin­ka Vy­riau­sy­bės nu­sta­ty­tus kri­te­ri­jus – jei jų pa­ja­mos ne­vir­ši­ja nu­sta­ty­tų tur­to ir pa­ja­mų ly­gių tei­si­nei pa­gal­bai gau­ti.

As­mens tur­to ir pa­ja­mų ly­giai pa­skai­čiuo­ja­mi pa­gal Vy­riau­sy­bės pa­tvir­tin­tą for­mu­lę ir skirs­to­mi į pir­mą ir an­trą.

Nu­sta­čius pir­mą ly­gį, vals­ty­bė ap­mo­ka 100 pro­cen­tų ant­ri­nės tei­si­nės pa­gal­bos iš­lai­dų. Jei nu­sta­to­mas ant­ras ly­gis, vals­ty­bė ap­mo­ka pu­sę ant­ri­nės tei­si­nės pa­gal­bos iš­lai­dų. Li­ku­sius 50 pro­cen­tų ant­ri­nės tei­si­nės pa­gal­bos iš­lai­dų ap­mo­ka pats as­muo.

R. Jur­gi­lai­tis pa­ta­ria nenu­leis­ti ran­kų ir kreip­tis į teis­mą net ir tuo at­ve­ju, jei žmo­gui ant­ri­nė tei­si­nė pa­gal­ba pa­gal nu­sta­ty­tus kri­te­ri­jus ne­kom­pen­suo­ja­ma.

„Ad­vo­ka­to iš­lai­dos ieš­ki­nio pa­ren­gi­mui ga­li kai­nuo­ti nuo 200 iki 1000 li­tų – pri­klau­so­mai nuo by­los su­dė­tin­gu­mo. Tik­rai ne­mi­li­jo­ni­nės su­mos. Kad ap­gin­tų sa­vo tei­ses, ga­li­ma to­kią su­mą ir pa­si­sko­lin­ti. Lai­mė­ju­siai ša­liai teis­mo iš­lai­dos yra pri­tei­sia­mos iš ki­tos ša­lies“, – aiš­ki­na ju­ris­tas.