Lie­pos 1 d. apie 9 val. vėl at­va­žia­vo tie pa­tys vy­riš­kiai, lie­pė pa­si­im­ti pa­są ir pen­si­nin­ko pa­žy­mė­ji­mą, o tuo­met vi­si kar­tu sė­do į au­to­mo­bi­lį ir iš­va­žia­vo. Uk­mer­giš­kį jie nu­ve­žė į Kau­ną. Pa­ė­mę do­ku­men­tus pa­tys iš­ėjo, o su­grį­žę pa­sa­kė, ne­va jau įdar­bin­tas, do­ku­men­tai „su­tvar­ky­ti“. Tuo­met pa­siū­lė nu­ei­ti kar­tu į par­duo­tu­vę, sa­ky­da­mi, kad no­ri nu­si­pirk­ti te­le­vi­zo­rių, o pen­si­nin­kams par­duo­da­ma pi­giau.

A. S. ir vėl pa­ti­kė­jo suk­čiams do­ku­men­tus ir vi­sur, kur tik bu­vo pra­šo­mas, pa­si­ra­šė. Vy­riš­kiai par­ve­žė A. S. at­gal į Uk­mer­gę, o ki­tą die­ną vėl ap­si­lan­kė pas jį na­muo­se. Šį­syk nu­si­vi­lio­jo pa­tik­lų žmo­gų į par­duo­tu­vę „Jus­ti­ni­ja“. A. S. ir vėl ap­gau­lės bū­du bu­vo pri­vers­tas nu­pirk­ti tiems pa­tiems ne­pa­žįs­ta­miems as­me­nims fil­ma­vi­mo ka­me­rą už 1449 Lt.  Ap­gau­lės dar ne­su­pra­tu­siam A. S. suk­čiai lie­pė lauk­ti prie par­duo­tu­vės. Vy­riš­kis sto­vė­jo 3 va­lan­das, kol ga­lop pa­skam­bi­no žmo­nai. Ne­tru­kus ir pa­aiš­kė­jo, kad jis ta­po suk­čių au­ka.

Po­li­ci­ja pri­me­na gy­ven­to­jams, kad ne­ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti ne­pa­žįs­ta­mais ge­ra­da­riais, nes pa­pras­tai ten­ka skau­džiai nu­si­vil­ti, kai pa­aiš­kė­ja, kad tai suk­čiai.