„Mes esa­me gru­pė ben­dra­min­čių, ku­riuos vie­ni­ja mei­lė ka­ri­nei is­to­ri­jai, ap­iman­čiai 1944–1953 me­tus“, – sa­vo veik­lą api­bū­di­na klu­bo įkū­rė­jas ir va­do­vas Ar­tū­ras Gri­gu­ce­vi­čius.

Į Uk­mer­gę daž­nai grįž­tan­tis, ta­čiau šiuo me­tu Ai­ri­jo­je gy­ve­nan­tis vy­ras už­vi­rė tik­rą par­ti­za­nų lai­kų ka­ti­lą – su­bū­rė apie 50 aist­rin­gų en­tu­zias­tų, gy­ve­nan­čių mū­sų, ap­lin­ki­niuo­se ra­jo­nuo­se ar lai­ki­nai – už­sie­ny­je. Tarp klu­bo na­rių – įvai­rių pro­fe­si­jų at­sto­vai: mo­ky­to­jai, dar­bi­nin­kai, ver­sli­nin­kai, tar­nau­to­jai. Ne­ma­žai  me­džio­to­jų klu­bų na­rių.

Artūras Grigucevičius ir Modestas Kavaliauskas pasiruošę kovai.

Iš pra­džių bun­ke­rį A. Gri­gu­ce­vi­čius bu­vo įsi­ren­gęs prie sa­vo na­mų Bu­ge­nių gat­vė­je. Ta­čiau maž­daug prieš pus­me­tį pa­si­tai­kė pro­ga per­si­kel­ti į ge­ro­kai erd­ves­nį, maž­daug 300 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to, tik­rų tik­riau­sią po­že­mį miš­ke.

Pa­tys klu­bo vy­rai jį įsi­ren­gė bu­vu­sia­me Ko­pūs­tė­lių po­li­go­no an­ga­re. To­kią ga­li­my­bę su­tei­kė pa­tal­pų sa­vi­nin­kas. An­ga­re įreng­ti gul­tai, pa­sta­ty­tos me­ta­li­nės lo­vos, sta­lai.

A. Gri­gu­ce­vi­čius, jo ko­le­ga Mo­des­tas Ka­va­liaus­kas bei ki­ti klu­bie­čiai pa­sa­ko­jo čia dar­ba­vę­si ke­tu­ris mė­ne­sius.

Ka­dan­gi dau­gu­ma „miš­ko bro­lių“ yra ne tik po­ka­rio įvy­kiais be­si­do­min­tys en­tu­zias­tai, bet ir drau­gai, ne­nuos­ta­bu, kad bun­ke­ry­je ren­gia­mos net ir šven­tės. Šie­met čia švęs­ti ir Nau­ji me­tai.

Autentiška ne tik partizanų amunicija, bet ir technika.

Pus­šim­tis vy­rų ir ke­lios klu­bo mo­te­rys sa­vo veik­lo­je pri­va­lo lai­ky­tis tam tik­rų tai­syk­lių. Vie­na iš jų – tu­rė­ti ap­ran­gą. Ka­dan­gi par­ti­za­nų lai­kais anaip­tol ne vi­si vil­kė­jo uni­for­mas, svar­biau­sia, kad ap­ran­ga ati­tik­tų tą laik­me­tį. Kiek­vie­nas klu­bo na­rys tu­ri ir spe­cia­lų pa­žy­mė­ji­mą.

Par­ti­za­nai pri­va­lo tu­rė­ti ir gin­klus, žiū­ro­nus, aiš­ku, ne­tik­ras gra­na­tas. Dau­giau­siai tu­ri­mų gin­klų se­ni, au­ten­tiš­ki, de­ak­ty­vuo­ti – tai yra spe­cia­liai pa­ga­din­ti, kad ne­bū­tų ga­li­my­bės šau­dy­ti. To­kia pro­ce­dū­ra at­lie­ka­ma Lie­tu­vos gin­klų fon­de.

„Sie­kia­me at­kur­ti ir gy­vai pa­ro­dy­ti is­to­ri­ją, švies­ti vi­suo­me­nę ir su­teik­ti kuo dau­giau ži­nių apie mū­sų pro­se­ne­lių, se­ne­lių ir tė­vų per­gy­ven­tus įvy­kius. Ši veik­la mums – ir įdo­mus ho­bis, ir pro­ga pa­bū­ti su ge­rais drau­gais“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vai. Be­je, kaip ir par­ti­za­nų lai­kais, vi­si „miš­ko bro­liai“ tu­ri sla­py­var­džius.

Prieš žygį – apdovanojimai.

Nors klu­bas dar pa­ly­gin­ti nau­jas, jo na­riai jau ne kar­tą da­ly­va­vo už­sie­ny­je vy­ku­siuo­se ren­gi­niuo­se, ku­riais sie­kia­ma at­kur­ti is­to­ri­nius įvy­kius.

Šį sa­vait­ga­lį toks ren­gi­nys vy­ko ir Ko­pūs­tė­liuo­se. Į sve­čius pas „miš­ko bro­lius“ at­vy­ko ben­dra­min­čiai iš Ai­ri­jos – Vo­kie­čių de­san­ti­nin­kų klu­bo na­riai. Drau­ge su ko­le­go­mis bu­vei­nė­je vy­ko ren­gi­nys „1944 m. Vo­kie­ti­jos ka­riuo­me­nės at­si­trau­ki­mas iš Lie­tu­vos“.

Ry­te vy­rai su­ren­gė ke­tu­rių ki­lo­met­rų žy­gį pės­čio­mis iki Mo­ko ak­mens, kur di­džiu­lia­me ka­ti­le vi­rė žu­vie­nę. Prieš iš­vyks­tant ri­kiuo­tė­je bu­vo pa­gerb­ti la­biau­siai nu­si­pel­niu­sie­ji, pa­žy­mė­ji­mas įteik­tas vie­nam nau­jam „miš­ko bro­liui“.

Va­ka­re vy­ko mū­šio ins­ce­ni­za­ci­ja. Toks ren­gi­nys ne tik Uk­mer­gė­je – Lie­tu­vo­je su­reng­tas pir­mą kar­tą.

Nuo 1944-ųjų de­šimt­me­tį Lie­tu­vo­je tru­kęs laik­me­tis bu­vo iš­ties dra­ma­tiš­kai uni­ka­lus – tūks­tan­čiai Lie­tu­vos vy­rų pa­si­trau­kė į miš­kus, ten kū­rė par­ti­za­nų bū­rius ir taip prie­ši­no­si ša­lies oku­pa­ci­jai.

Jie bu­vo or­ga­ni­zuo­ti, dė­vė­jo uni­for­mas, tu­rė­jo ka­ri­nius laips­nius, ski­ria­muo­sius žen­klus, lai­kė­si ka­ro įsta­ty­mų ir pa­pro­čių. Svar­biau­sias par­ti­za­nų tiks­las – at­kur­ti ne­pri­klau­so­mą  de­mok­ra­ti­nę Lie­tu­vos vals­ty­bę. Jie taip pat sie­kė su­truk­dy­ti ko­lū­kių kū­ri­mą, so­vie­tų val­džios rin­ki­mus, ko­lo­nis­tų iš SSRS įkur­di­ni­mą. Žmo­nės par­ti­za­nus va­di­no miš­ki­niais, miš­ko bro­liais. Itin ak­ty­viai par­ti­za­ni­nis ju­dė­ji­mas vy­ko ir Uk­mer­gės kraš­tuo­se.

Klu­bo „Miš­ko bro­liai“ na­riai ne tik pa­tys iš­lai­ko or­ga­ni­za­ci­ją, stu­di­juo­ja is­to­ri­nes kny­gas apie tą laik­me­tį, klau­so gy­vų­jų liu­di­nin­kų pa­sa­ko­ji­mų. Sa­vo en­tu­ziaz­mu jie no­rė­tų da­lin­tis su ra­jo­no moks­lei­viais, da­ly­vau­ti Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės ren­gi­niuo­se.