So­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jos se­ny­vo am­žiaus ir ne­įga­lių žmo­nių na­muo­se pra­lei­džia nuo pu­sės iki tri­jų va­lan­dų. Vie­niems žmo­nėms pa­gal­ba tei­kia­ma pen­kis, ki­tiems – vie­ną kar­tą per sa­vai­tę. Še­šias­de­šimt ser­gan­čių, gar­baus am­žiaus su­lau­ku­sių be ar­ti­mų­jų glo­bos li­ku­sių uk­mer­giš­kių pri­žiū­ri sep­ty­nios Ne­sta­cio­na­rių so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tro dar­buo­to­jos. Per die­ną joms ten­ka ne­men­kas dar­bo krū­vis. Ten­ka slau­gy­ti ir ben­drau­ti su pa­cien­tais.

Dar­buo­to­jos pri­žiū­ri­miems as­me­nims per­ka ir ga­mi­na mais­tą, pa­ly­di į li­go­ni­nę, per­ka vais­tus, su­tvar­ko įvai­rius kom­pen­sa­ci­joms gau­ti rei­kia­mus do­ku­men­tus, su­mo­ka mo­kes­čius, va­lo kam­ba­rius, ne­ša mal­kas, kū­re­na kros­nis, plau­na in­dus, tei­kia ki­tas pa­slau­gas.

Cen­tro di­rek­to­rė ap­gai­les­ta­vo, kad už sun­kų dar­bą so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jos ne­gau­na net mi­ni­ma­lios al­gos.