Vie­ną ry­tą (bu­vo šil­tas me­tų lai­kas), at­ėjęs į dar­bą, ra­dau da­lį ko­ri­do­riaus grin­dų ap­deng­tas kar­to­no po­pie­riu­mi (ša­lia mū­sų ka­bi­ne­to). Kaž­kas pa­aiš­ki­no, kad ras­tas iš­pil­tas gyv­si­dab­ris. Dar­bas ne­nu­trū­ko. Žir­glio­jo­me per tą už­terš­tą vie­tą. Teis­mo dar­buo­to­jai vaikš­čio­jo per tą vie­tą į sa­vo ar­chy­vą. At­vy­kę į teis­mą žmo­nės lip­da­vo laip­tais į an­tro aukš­to po­sė­džių sa­lę ir teis­mo raš­ti­nę. Žo­džiu, grū­di­no­mės. Tik bu­vo iš­lup­tos už­terš­tos grin­dys ir pa­keis­tos ki­to­mis.

Jo­kių svei­ka­tos tik­ri­ni­mų nie­kas ne­at­li­ki­nė­jo. Ne­ži­nia, ar kas nors ty­rė pa­sta­to už­terš­tu­mą. Teis­mo pir­mi­nin­ku ta­da dir­bo a. a. Ri­man­tas Kliau­ga. Taip vis­kas ir nu­ri­mo. Ne­te­ko gir­dė­ti, kad bu­vo at­lik­tas koks nors teis­mi­nis ar iki­teis­mi­nis ty­ri­mas dėl ne­nu­sta­ty­to as­mens aiš­kiai pa­da­ry­tos ty­či­nės nu­si­kals­ta­mos vei­kos dau­ge­lio žmo­nių at­žvil­giu. Nie­kas ne­aiš­ki­no, kad gyv­si­dab­ris ža­lin­gas ir pa­vo­jin­gas svei­ka­tai.

Ir da­bar li­ko ne­aiš­ku, kas tą vei­ką at­li­ko, ko­dėl, ka­da ir dar dau­gy­bė ne­at­sa­ky­tų klau­si­mų. Ne­at­sa­ky­ta, kas bus da­ro­ma, kad teis­me (teis­muo­se) dirb­ti bū­tų sau­gu. Ypač, kai iš vi­sų pa­kam­pių daž­nai ant teis­muo­se, ad­vo­ka­tū­ro­je ir po­li­ci­jo­je dir­ban­čių dar­buo­to­jų pi­la­mas įvai­riau­sias pur­vas ir pa­ska­los.

Pi­la­ma, nors neiš­si­aiš­ki­na­ma, yra ar nė­ra tam pa­grin­dų. Įro­dy­mų? Pa­si­žval­gy­ki­te po įvai­rias kai ku­rios ži­niask­lai­dos ir te­le­vi­zi­jų lai­das – il­gai ieš­ko­ti ne­teks. Ypač, kai vie­šai šau­kia­ma apie ypa­tin­gą­jį tik sa­vą­jį tei­sin­gą­jį tei­sin­gu­mą ir kurs­to­ma pa­tiems sa­va­va­liš­kai jį vyk­dy­ti, net iki žmo­nių nu­žu­dy­mų.

Lo­giš­kai mąs­tant, pats gyv­si­dab­ris ne­at­ke­lia­vo į pa­sta­tą. Jį tu­rė­jo kas nors at­neš­ti ir apie 2002 me­tus, ir da­bar, o gal ir... taip ir lie­ka klaus­tu­kas. Nuo tos ne­iš­spręs­tos pro­ble­mos žmo­nėms ne leng­viau.

Gin­tau­tas Stan­kai­tis