Auš­ros gat­vė­je gy­ve­nan­ti Ona Va­lei­tie­nė pa­sa­ko­jo apie ne­si­bai­gian­čius jos ir ap­lin­ki­nių bar­nius. Mo­te­ris ti­ki­na ken­čian­ti kai­my­nų te­ro­rą ir už­gau­lio­ji­mus.

Ak­me­nys, ku­rių pri­svai­dy­ta jos kie­me, pri­mė­ty­tų ir su­du­žu­sių bu­te­lių šu­kės, nu­ska­by­tos gė­lės bei vais­me­džių ša­kos – gy­ven­to­ja ne­abe­jo­ja, jog tai – kai­my­nų dar­bas. Sa­ko, jog net­gi iš iš­mes­ti su­dė­tų mai­šų kaž­kas iš­trau­kia šiukš­les ir iš­bars­to jos val­do­se. Ro­do pa­tvo­ry gu­lin­čius bu­te­lius, pa­kuo­tes.

Ta­čiau kai­my­nai dėl to­kių veiks­mų kal­ti­na pa­čią mo­te­rį. Ne­nu­steb­tų, jei­gu šiukš­lių prie sa­vo na­mų bū­tų pri­dė­ju­si ji pa­ti. Sa­vuo­se kie­muo­se ne sy­kį taip pat ap­ti­kę pri­mė­ty­tų bu­te­lių, kal­ti­nin­ko to­li ne­ieš­ko­da­vę. Ne­sle­pia – at­si­ly­gin­da­vę tuo pa­čiu...

Auš­ros ir ša­lia esan­čios Tven­ki­nių gat­vių gy­ven­to­jai sa­ko kai­my­niš­kai su O. Va­lei­tie­ne su­gy­ven­ti ne­ga­lin­tys. Pri­si­pa­žįs­ta, jog bū­na ir įžei­di­nė­ji­mų, ir šmeiž­to, ir net­gi gra­si­ni­mų – be to neap­si­ei­na nė vie­na kon­flik­tuo­jan­ti pu­sė. Vie­na ki­tą kal­ti­na bū­tais ir ne­bū­tais da­ly­kais: tai gre­ti­ma­me skly­pe au­gan­tys me­džiai truk­do, tai kaž­kie­no lai­ko­mi šu­nys, ka­tės už­kliu­vo. Pra­bil­ta net apie din­gu­sius ir kan­kin­tus au­gin­ti­nius.

Re­gi kerš­tą

O. Va­lei­tie­nė pa­sa­ko­jo, kad san­ty­kiai su ap­lin­ki­niais ne­be­pa­ken­čia­mi ta­po prieš ke­le­rius me­tus. Anks­čiau, anot mo­ters, vi­si gra­žiai su­gy­ven­da­vo, ben­drau­da­vo. Ji ir pa­ti ki­tiems pa­dė­da­vu­si, sko­lin­da­vo, jei kam ko pri­reik­da­vo. Tei­gia li­gi šiol kai ku­rių daik­tų taip ir ne­at­ga­vu­si.

Gy­ven­to­jai ne­sle­pia – juos ir kai­my­nę su­prie­ši­no pas­ta­ro­sios el­ge­sys.

Svars­to, jog kai­my­nai ją en­gia kerš­tau­da­mi. Mat ne sy­kį juos pei­kė dėl ne­tvar­kos. Tei­gia tu­rė­ju­si rū­pes­čių dėl sve­ti­mų pik­tžo­lių, lai­ko­mų dau­gy­bės viš­tų... Už­kliu­vo ir kai­my­no mal­kos prie ke­lio, nors bu­vo su­krau­tos žmo­gaus val­do­se.

Mo­teris teikė skundų į se­niū­ni­ją, ap­lin­ko­sau­gi­nin­kams. Ne­se­niai pa­ra­šė pa­reiš­ki­mą ir po­li­ci­jai, esą ša­lia gy­ve­nan­ti kaimynė iš jos ty­čio­ja­si. Ta­čiau ty­ri­mas bu­vo nu­trauk­tas, ne­nu­sta­čius ne­leis­ti­nos veik­los po­žy­mių.

„Esu ant­ros gru­pės in­va­li­dė, sun­ku vaikš­čio­ti – de­šimt me­tų ne­iš­ei­nu iš kie­mo. Te­gul jie ma­nęs ne­be­te­ro­ri­zuo­ja“, – guo­dė­si mo­te­ris.

Kim­ba dėl maž­mo­žių

O. Va­lei­tie­nės ir ap­lin­ki­nių ne­san­tai­kos prie­žas­čių ten­ka ieš­ko­ti ir mies­to se­niū­nui Sta­siui Jac­kū­nui. Pra­šy­mų at­vyk­ti pas juos sa­ko su­lau­kian­tis kas­met po po­rą kar­tų. Tai­ky­ti ban­dė ir šį ru­de­nį.

Pa­sa­ko­jo kas­kart iš­girs­tan­tis pa­na­šius kal­ti­ni­mus: puo­la kai­my­nai, pju­do šu­ni­mis, nu­lau­žo prie tvo­ros au­gan­čius krū­mus, nu­ska­bo au­ga­lus... Sun­ku ir be­at­rink­ti, dėl ko ba­ra­ma­si, to­dėl se­niū­nas įsi­ti­ki­nęs, jog iš­spręs­ti šiuos ki­vir­čus ga­li tik jie pa­tys.

„Keis­ta ir tai, kad vie­ni ki­tus puo­la, ieš­ko­da­mi prie­ka­bių dėl smul­kme­nų, li­guis­tai re­a­guo­da­mi, – ste­bi­si S. Jac­kū­nas. – Ra­mi­nu nu­va­žia­vęs, iš­si­kal­bam, at­ro­do – lyg ir iš­si­spren­dė. Bet pra­ei­na lai­kas – ir vėl...“

Tai­ky­ti kai­my­nus pri­rei­kia ne tik Auš­ros gat­vė­je. Se­niū­nas pa­sa­ko­ja apie kon­flik­tus, į ku­riuos įsi­ve­lia ir ki­ti uk­mer­giš­kiai. Skun­džia, kad žo­lių į kie­mą pri­me­tė ar­ba ma­ši­ną prie tvo­ros ne taip pa­sta­tė. Ta­čiau daž­niau­siai, anot jo, vai­di­ja­ma­si dėl skly­pų ri­bų. Ne­iš­ven­gia­ma ab­sur­diš­kų si­tu­a­ci­jų: vie­nas pyks­ta dėl į jo že­mę nu­kri­tu­sio gy­vat­vo­rės la­po, ša­kos, ki­tam ir sve­ti­ma avie­tė ar braš­kė mai­šo.

Ky­la muš­ty­nių

Pri­sik­lau­so pa­šne­ko­vas ir įžei­di­nė­ji­mų: „Vie­nas pa­sa­ko ašt­riai, ki­tas – dar ašt­riau, ir nie­kas ne­no­ri nu­si­leis­ti. Bū­na, kad iki muš­ty­nių pri­ei­na. Sy­kį vie­nas ar­šus kai­my­nas taip įsi­aud­ri­no, gal­vo­jau – ir man už­tvos.“

Se­niū­nas siū­lo bū­ti to­le­ran­tiš­kes­niems ir nu­si­leis­ti. „Juk no­ri­si ra­miai gy­ven­ti. Ka­ria­vi­mu pro­ble­mos ne­iš­sprę­si, o kiek svei­ka­tos to­kie gin­čai kai­nuo­ja“, – svars­to jis.

Jei si­tu­a­ci­ja tam­pa ne­be­val­do­ma ir pik­ty­biš­kais veiks­mais pa­da­ro­ma re­a­li ža­la, pa­ta­ria gy­ven­to­jams kreip­tis į teis­mą.