Tu­rė­da­mi to­kią tie­są ir gy­ven­da­mi re­a­ly­bė­je ban­dy­ki­me pa­svars­ty­ti apie at­ei­tį. Tai pats ge­riau­sias lai­kas, ka­dan­gi bai­gė­si kū­re­ni­mo se­zo­nas...

Pa­skel­bus res­pub­li­kos sa­vi­val­dy­bių sko­li­ni­mo­si rei­tin­gus, mes esa­me ga­le. Ga­li­my­bės šio­je sri­ty­je jau iš­sem­tos. Kas švie­saus ir ge­ro lau­kia kiek­vie­no uk­mer­giš­kio?

La­bai sim­bo­liš­kai kvie­čia ren­gė­jai į Mies­to šven­tę – su ža­din­tu­vu. Pui­kiai iš­mąs­ty­ta: rei­kia la­bai įky­riai ir įsak­miai skam­ban­čio ža­din­tu­vo tiems, kas dė­lio­ja mums vi­siems ryt­die­nos per­spek­ty­vą. Jau ap­snū­du­siems ar ki­taip pa­var­gu­siems rei­kia ei­ti pail­sė­ti. Idė­jų ba­das ir pro­fe­sio­na­lų trū­ku­mas – aiš­kus.

Vė­luo­jan­tis pa­va­sa­ris, vis dar sle­pian­tis ža­lu­mą ir pir­muo­sius žie­dus, ver­čia bur­ti at­ei­tį. Ži­nant, kad ši­lu­mos by­los gu­li teis­muo­se, ji nė­ra la­bai švie­si.

Kas mū­sų vi­sų lau­kia ši­lu­mos ir nedarbo sri­ty­je?

Vi­sų pir­ma – šil­ta va­sa­ra. O va­sa­rą sprę­sis pro­ble­mos. Tei­sin­gai ir su pa­sek­mė­mis.

Teis­mo spren­di­mus vyk­dy­ti rei­kės. Nedarbas ne­ma­žė­ja. Vie­šų­jų dar­bų pro­gra­ma pa­ju­di­na da­lį il­ga­lai­kių be­dar­bių – ir ge­rų dar­buo­to­jų, ir ge­ro­kai pa­šal­pų pa­ga­din­tų žmo­nių.

Nau­jų dar­bo vie­tų mies­te nė­ra. O pa­šal­pų sis­te­ma jau pra­dė­ta re­for­muo­ti il­ga­lai­kių ga­vė­jų ne­nau­dai.

Lie­ka lauk­ti žur­na­lis­tų ty­ri­mo re­zul­ta­tų.

O gal nu­švis Uk­mer­gė­je šiau­rės pa­švais­tė?

{jcomments off}