„Py­nia­va“ at­si­ra­do po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to dar­buo­to­jų, prieš pen­kio­li­ka me­tų su­si­bū­ru­sių į an­sam­blį, dė­ka. Šian­dien jo­je – ke­tu­ri sen­bu­viai, ko­lek­ty­vo veik­lo­je da­ly­vau­jan­tys nuo pat pra­džių. Tarp na­rių – ne vien po­li­ci­nin­kai: su­tar­ti­nes mie­lai trau­kia ir pro­ku­ro­rai, ūki­nin­kai, sa­vi­val­dy­bės, ki­tų įstai­gų dar­buo­to­jai.

Dau­giau kaip de­šimt me­tų „Py­nia­vai“ va­do­vau­ja Vil­ma Mu­le­vi­čiū­tė-Sa­ba­liaus­kie­nė. Pui­kiai pri­si­me­na dau­ge­lio ko­lek­ty­vo na­rių pir­muo­sius žings­ne­lius, bu­rian­tis nau­jo­kams, mai­nan­tis „Py­nia­vai“. „Ne vie­ną pū­dą drus­kos kar­tu su­val­gėm, va­ri­nes triū­bas iš­klau­sėm, de­vy­nias upes pie­no iš­gė­rėm per vi­są tą lai­ką. Ir vi­sa­da bu­vo svar­biau­sia – ne­už­mirš­ti fol­klo­ro, tra­di­ci­nių mū­sų kraš­to dai­nų“, – sa­ko ji.

Svečiavosi Panevėžio folkloro ansamblis „Raskila“.

Tų dai­nų, at­spin­din­čių mū­sų pro­tė­vių, se­nų­jų Uk­mer­gės gy­ven­to­jų pa­sau­lė­jau­tą, pa­ti ir ieš­kan­ti. Ran­dan­ti tarp įvai­rių įra­šų, gau­nan­ti iš aka­de­mi­nių ben­druo­me­nių. Ne vie­ną au­ten­tiš­ką kū­ri­nį už­ra­šė, sve­čiuo­da­ma­si pas se­ną­sias dai­nas ge­riau­siai me­nan­čias at­li­kė­jas – kai­mo mo­te­rė­les.

Vil­mos „mo­ki­niai“ ne tik dai­nuo­ja: jie – ir šo­kė­jai. Lie­tu­vių liau­dies šo­kiams ski­ria­mas di­de­lis dė­me­sys. „Šo­kių net ir kai­muo­se ne­bėr – nu­ny­kę... Vi­si da­bar – mo­der­nūs: šo­ka gru­pė­mis, li­ni­ji­nius šo­kius. O juk vy­ro ir mo­ters šo­kis po­ro­je – vie­na iš prie­mo­nių pa­ro­dy­ti dė­me­sį vie­nas ki­tam“, – apie tra­di­ci­jų iš­sau­go­ji­mo svar­bą pa­sa­ko­ja va­do­vė. Jos pa­stan­go­mis or­ga­ni­zuo­ja­mi tra­di­ci­nių šo­kių va­ka­rai, į ku­riuos pa­si­da­ly­ti ži­nio­mis apie pa­pro­čius kvie­čia­mi fol­klo­ro ko­lek­ty­vai iš Vil­niaus, Pa­ne­vė­žio.

„Svar­bu ras­ti ben­dra­min­čių, kad kuo dau­giau žmo­nių tuo do­mė­tų­si ir jiems ta veik­la bū­tų įdo­mi. Kad ir pas mus: ko­lek­ty­ve – 30 žmo­nių, bet kai per ren­gi­nius, va­ka­rė­lius pri­si­jun­gia jų po­ros, šo­kan­čių bū­na dvi­gu­bai dau­giau. Tra­di­ci­nius šo­kius ypač pa­mė­go an­sam­blie­čių žmo­nos“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

Ko­lek­ty­vo veik­lą ir na­rius ji žais­min­gai pri­sta­tė penk­ta­die­nį kul­tū­ros cen­tre su­reng­ta­me „Py­nia­vos“ gim­ta­die­nio kon­cer­te. Anot va­do­vės, kiek­vie­nas yra skir­tin­gas ir sa­vo­tiš­kas. Kai ku­rie – triukš­min­gi ir ple­pūs, ki­ti tu­ri lakš­tin­ga­los bal­se­lį ar­ba pla­čią šyp­se­ną.

„Ir pa­smui­kuo­ja, ir dai­nuo­ja iš vi­sos šir­dies, o kai šo­ka – že­mė dre­ba. Yra pas mus du Juo­zu­kai – že­mai­tis ir aukš­tai­tis. Yra ir du uk­rai­nie­čiai: kai tik ko­kia va­ka­ruš­ka, jie mums – ir vy­no, ir vi­so­kių ska­nių miš­rai­nių...“ – gy­rė sa­viš­kius. Ne­sle­pia, jog vi­si pui­kiai su­ta­ria ir yra la­bai vie­nin­gi: „Jei tik ne­bū­na ku­rio vie­no re­pe­ti­ci­joj ar va­ka­rė­ly, at­ro­do, tar­si pirš­to trūks­ta...“

Vil­ma šmaikš­tau­ja, jog pen­kio­li­ka me­tų – am­žius, kai vė­jai gal­voj ir no­ri­si šok­ti li­gi ry­to. To­dėl links­min­tis kar­tu kvie­tė ir žiū­ro­vus, ir šven­tės sve­čius. Pas­ta­rie­ji gi va­di­no gim­tu­vi­nin­kus „pa­aug­liais“. „Jums vel­niai ir gal­voj, ir uo­de­goj. Po de­šimt me­tų ir apie že­nat­vę pa­gal­vo­kit“, – lin­kė­jo bi­čiu­liai iš Pa­ne­vė­žio fol­klo­ro an­sam­blio „Ras­ki­la“.

Svei­ki­ni­mų, do­va­nų ne­gai­lė­jo ir sma­gią pro­gra­mą taip pat pa­ro­dė ki­ti fol­klo­ro ko­lek­ty­vai iš Uk­mer­gės, Vep­rių, Vi­diš­kių, Sli­žių. Štai „Da­gi­lė­lio“ va­do­vė Jū­ra­tė Mar­tin­ku­tė dė­ko­jo ne tik ko­le­goms iš „Py­nia­vos“, bet ir jų bei ki­tų at­li­kė­jų ant­ro­sioms pu­sėms. „Te­bū­na ge­ros žmo­nos ir ge­ri vy­rai, ku­rie į re­pe­ti­ci­jas iš­lei­džia, par­lei­džia, kan­triai lau­kia grįž­tan­čių...“ – lin­kė­jo ji.

Kon­cer­te skam­bė­jo Uk­mer­gės kraš­te už­ra­šy­tos dai­nos, su­tar­ti­nės, ro­man­sai. Sce­no­je su­ko­si po­ros, šo­ku­sios uk­mer­gie­tiš­ką suk­ti­nį, di­ri­žab­lį bei ki­tus tra­di­ci­nius lie­tu­vių šo­kius.

Su­kak­tu­vi­nin­kus svei­ki­no ben­dra­dar­biai, po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to dar­buo­to­jai, kul­tū­ros cen­tro me­no ko­lek­ty­vų va­do­vai. „Kol bus gy­va lie­tu­viš­ka šnek­ta, tol bus gy­va Lie­tu­va“, – sa­kė jie.

„Py­nia­vos“ va­do­vei V. Mu­le­vi­čiū­tei-Sa­ba­liaus­kie­nei už tra­di­ci­nės kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mą bu­vo įteik­ta Lie­tu­vos liau­dies kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­riaus Sau­liaus Liau­sos pa­dė­ka.