Spausdinti šį puslapį

Savaitės tėkmėj

Zi­ta BATAITIENĖ

 

Bė­ga Di­džio­ji sa­vai­tė, o ar pa­jė­giam ją pa­jus­ti ir su­si­kaup­ti? Švais­to­me lai­ką ne­pa­bai­gia­miems rū­pes­čiams, kei­kia­me il­gai už­si­bu­vu­sią žie­mą, ne­ti­kė­tai už­griu­vu­sį po­tvy­nį... O že­mė bun­da, nors dar mie­ga dai­go sie­la.

Pa­miš­kėm ir pau­piais šliau­žio­ja tirš­ti rū­kai, ra­miai at­sė­li­na si­dab­ri­nės su­te­mos, kvie­čia pa­ū­ka­vu­sios to­lu­mos ir aukš­tu­py­je al­man­tys upokš­niai. Tai pa­va­sa­rio at­ra­di­mo jaus­mas. Ne­pa­kar­to­ja­mas nau­jo se­zo­no vir­smas. Tar­si lau­kiant pra­žys­tan­čio pir­mo­jo obels žie­do. O kai iš­si­sklei­džia tūks­tan­čiai žie­dų - ne­spė­jam jais pa­si­gro­žė­ti... Pa­ma­tom tik žie­mą. Per te­le­vi­zo­rių, kai pa­gei­da­vi­mų kon­cer­te gra­žiau­sias dai­nas vai­kai ski­ria mo­ti­noms...

Di­džio­ji sa­vai­tė. Ne­va­lia bar­tis, sko­lin­tis ir pa­vy­dė­ti. Ypač Di­dį­jį šeš­ta­die­nį, nes ne­si­seks gy­ven­ti... Ta­čiau nie­kas ne­už­draus juo­kau­ti, šmaikš­tau­ti, nes ba­lan­džio pir­mo­ji – juo­kų ir me­la­gių die­na. Jei šią die­ną ki­tų ne­ap­gau­si, tai pats bū­si ki­tų ašt­ria­lie­žu­vių ap­mau­tas...

Ba­lan­džio mė­ne­sio pa­va­di­ni­mas ir kil­mė – “paukš­tiš­ka”, kaip ir ki­tų pa­va­sa­rio mė­ne­sių. Bib­li­niam per­so­na­žui No­jui aly­vos ša­ke­lę sna­pe ir ži­nią apie tva­no pa­bai­gą taip pat at­ne­šė ba­lan­dis...

Ba­lan­džio pir­mą­ją pa­sau­lis šven­čia Paukš­čių die­ną. Šiuos me­tus Lie­tu­vos or­ni­to­lo­gų drau­gi­ja pa­skel­bė bal­to­jo gan­dro me­tais. Šis na­cio­na­li­nis lie­tu­vių paukš­tis – vi­sų ger­bia­mas ir my­li­mas. Jų įsi­kū­ri­mas so­dy­bo­je – gar­bės ir lai­mės sim­bo­lis. Žmo­nės sa­ko: “Jei gan­drą nu­šau­si – ran­ka nu­džius”. Pa­ma­čius gan­drą pir­mą kar­tą mo­te­rys tu­ri ska­re­lės ker­tėj maz­ge­lį už­riš­ti – ta­da ge­rai meg­sis agur­kai...

Mū­sų ša­ly­je pe­ri try­li­ka tūks­tan­čių gan­drų po­rų. Bal­tie­ji spar­nuo­čiai iš to­li­mo­sios Af­ri­kos – sa­vo žie­mo­ji­mo vie­tos – jau sau­sio mė­ne­sį su­si­ruo­šia Lie­tu­von ir tūks­tan­čius ki­lo­met­rų įvei­kia, kad pa­siek­tų gim­ti­nės liz­dą. Bal­tie­ji gan­drai jau su­ka ra­tus ir Uk­mer­gės kraš­te.

Šiais me­tais šven­tos Ve­ly­kos ka­ta­li­kams ir or­to­dok­sams at­ei­na tą pa­čią die­ną. Taip pa­si­tai­ko tik vie­ną kar­tą per ke­le­tą me­tų. Jau Ana­pi­lin iš­ėjęs po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II pa­siū­lė pra­de­dant nuo tre­čio­jo tūks­tant­me­čio pir­mų­jų me­tų vi­siems krikš­čio­nims Ve­ly­kas švęs­ti vie­nu me­tu, bet šis siū­ly­mas taip ir li­ko be at­sa­ko.

Švie­sios at­min­ties dva­si­nin­kas Ka­zi­mie­ras Va­si­liaus­kas taip pri­si­mi­nė šven­tų Ve­ly­kų lau­ki­mą: “Ei­da­mi iš­pa­žin­ties vie­ni ki­tų at­si­pra­šy­da­vo­me, ir ma­ny­čiau, kad toks vi­di­nis žmo­gaus pa­si­ruo­ši­mas pri­si­kė­li­mo šven­tėms bu­vo bū­din­gas vi­siems to me­to žmo­nėms”. Kaip pa­pras­ta at­ras­ti ma­žus, bet mie­lus da­ly­kus, jaus­ti Am­ži­ny­bę va­lan­do­je!

Pa­lai­min­to pri­si­kė­li­mo ry­to! Kar­tais pa­sau­lis tel­pa ir kai­mo baž­ny­tė­lės lan­ge...

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)