Ta­čiau net ir to­kios „skir­tin­gų po­lių“ šven­tės tu­ri vie­ną ben­drą bruo­žą: ir Va­len­ti­no die­na, ir Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­na le­ga­liai šven­čia­mos tik at­ga­vus Ne­pri­klau­so­my­bę. Jei apie pir­mą­ją dau­ge­lis net gir­dė­ti ne­bu­vo­me gir­dė­ję, ant­ro­ji nuo pat 1940-ųjų iki to lai­ko bu­vo po­grin­dy­je.

Da­bar švęs­da­mi Va­sa­rio 16-ąją daž­nas ne­be­su­si­mąs­to­me, jog prieš ke­lis de­šimt­me­čius, so­viet­me­čiu, ši šven­tė bu­vo drau­džia­ma, o ban­dy­mas ją pa­mi­nė­ti grė­sė di­de­liais ne­ma­lo­nu­mais. Pa­me­nu, dar stu­di­jų lai­kais, kai kiek­vie­na­me stu­den­tų kur­se, gru­pė­je ir ben­dra­bu­ty­je knibž­dė­te knibž­dė­jo tuo­me­ti­nio sau­gu­mo ver­buo­tų in­for­ma­to­rių, šios die­nos šven­ti­mas ga­lė­jo už­trauk­ti ne­ma­žų bė­dų. Pats rim­čiau­sias so­vie­ti­nės sis­te­mos ser­gė­tų­jų ver­dik­tas – ša­li­ni­mas iš uni­ver­si­te­to – ga­lė­jo ap­vers­ti vi­są „nu­si­kal­tė­lio“ gy­ve­ni­mą.

Kaip ty­čia vie­nos kam­ba­rio drau­gės gim­ta­die­nis su­ta­po su šia da­ta. Ta­čiau „prie so­vie­tų“ net as­me­ni­nę šven­tę tą­dien triukš­min­gai švęs­ti bu­vo ne­ma­ža avan­tiū­ra. Mu­zi­ka ir šur­mu­lys, sklin­dan­tys iš kam­ba­rio, kaip ir rei­kė­jo ti­kė­tis, už­kliu­vo ko­ri­do­riais šmi­ri­nė­jan­tiems ir au­sis prie du­rų kai­šio­jan­tiems sau­gu­mie­čių in­for­ma­to­riams. Be­je, kai ku­rių jų vei­dus da­bar ten­ka ma­ty­ti po­li­ti­nes te­mas gvil­de­nan­čio­se te­le­vi­zi­jos lai­do­se, tarp ša­lies li­ki­mą le­mian­čių sei­mū­nų, Vy­riau­sy­bės at­sto­vų... Po no­si­mi pa­kiš­tas pa­sas kiek pa­gel­bė­jo, ta­čiau ki­tą die­ną iš­kvies­ti ant ki­li­mė­lio vis tik bu­vo­me per­spė­ti, jog gim­ta­die­nio šven­tė ne­nu­ken­tės ir ati­dė­ta...

Daug kas pa­si­kei­tė nuo to lai­ko. Va­sa­rio 16-ąją lais­vai plaz­da tri­spal­vės. Iš nuo aky­lų ir au­sy­lų so­vie­ti­nių cen­zo­rių sle­pia­mos me­ta­fo­rų bei va­di­na­mo­sios Ezo­po kal­bos gniauž­tų iš­si­va­da­vo min­tis ir žo­dis. Ga­li­me pa­prie­kaiš­tau­ti jau­na­jai kar­tai, kad pra­smin­ga Vals­ty­bės at­kū­ri­mo šven­tė lie­ka nu­stelb­ta prieš po­rą die­nų su šir­de­lių ir bu­či­nu­kų lie­tu­mi pra­ūžu­sios „va­len­tin­kės“.

Bet ne­pri­ekaiš­tau­ki­me. Ge­riau pa­si­džiau­ki­me, kad jie Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mą su­pran­ta kaip pri­gim­ti­nę tau­tos nuo­sa­vy­bę, kad ne­pa­ty­rė as­me­ny­bę iš­krei­pian­čios dvi­vei­diš­kos san­tvar­kos ypa­tu­mų. Kuo dau­giau tik­ro­jo pa­si­di­džia­vi­mo, tuo ma­žiau te­rei­kia pa­to­so...

{jcomments off}