Taip ir da­rė žie­mos va­ry­mo šven­tės da­ly­viai įvai­rio­se ša­ly­se. Kai ku­rio­se su­reng­ti to­kie įspū­din­gi pa­si­ro­dy­mai, jog, sa­ko­ma, iš­mo­ne ir mar­gu­mu ga­lė­tų pra­nok­ti net įžy­miuo­sius Bra­zi­li­jos kar­na­va­lus.

Jų ar ko ki­to iš­si­gan­do bal­to­ji ka­ra­lie­nė, ne­ži­nia. Ta­čiau jau ėmė trauk­tis ir lei­džia pri­mirš­ti dar ką tik kiau­rai vė­ru­sį spei­gą, žie­miš­ką mig­lą ne tik že­mė­je, bet ir mū­sų min­ty­se. Švie­siau, dau­giau sau­lės, ši­lu­mo­je mau­do­si van­de­ni­jan­tys var­vek­liai, o kaž­kur ir paukš­tu­kų čiul­be­sys gir­di­si...

Tie var­vek­liai gra­žiai at­ro­do tik pa­sto­gė­se. Iš tik­rų­jų lyg pa­sa­lū­nai, pik­tie­ji žie­mos pa­siun­ti­niai, ty­ko pro­šal pra­ei­nan­čių­jų, pa­si­ren­gę pul­ti. Už­si­žiop­so­si prie ko­kio pa­sta­to – ir bumb­tels iš vir­šaus. Ge­rai, jei – tik pa­lei no­sį, o ne kaip vie­nai pra­ei­vei, ku­rią pa­čia­me cen­tre „iš­mau­dė“ nuo sto­go nu­va­žia­vęs di­džiu­lis snie­go lui­tas.

Grį­žu­si na­mo pa­si­guo­dė – ge­rai, kad ne­pri­tren­kė. O na­miš­kiai lie­pė vaikš­čio­jant ne­žiop­so­ti ir dau­giau į vir­šų žiū­rė­ti. Tad lie­tu­vių liau­dies iš­min­tį, mo­kan­čią žvelg­ti ten, kur ko­ją sta­tai, šiuo snie­go „pa­si­va­ži­nė­ji­mo“ nuo sto­gų me­tu pra­var­tu pri­si­min­ti vi­siems. Ir ne­pa­mirš­ti pa­kel­ti akių į dan­gų.

Ket­vir­ta­die­nį sos­ti­nė­je pra­si­dė­jo ke­lias die­nas truk­sian­ti kny­gų mu­gė. Tai – try­lik­to­ji tarp­tau­ti­nė Vil­niaus kny­gų mu­gė, va­di­na­ma vie­nu lau­kia­miau­sių me­tų ren­gi­nių. Iš vi­sų Lie­tu­vos kam­pe­lių į jį plūs­ta tie, ku­rie ne­abe­jin­gi kny­gai.

Ke­liau­ja į mu­gę ir Uk­mer­gės moks­lei­viai, įstai­gų, or­ga­ni­za­ci­jų dar­buo­to­jai. Trau­kia iš­vys­ti sa­vų bei už­sie­nio lei­dyk­lų sten­dus, su­si­tik­ti su au­to­riais, įsi­gy­ti nau­jų, o gal ir se­nes­nių kny­gų, ka­len­do­rių, ki­tų lei­di­nių.

Lie­tu­vos lei­dė­jų aso­cia­ci­ją, ki­tus ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rius džiu­gi­na ne­sen­kan­tis vi­suo­me­nės su­si­do­mė­ji­mas. Jie tei­gia ga­lin­tys pa­neig­ti mi­tą, jog kny­gai šian­dien lie­ka vis ma­žiau vie­tos žmo­nių šir­dy­se. Elek­tro­ni­nių kny­gų tech­no­lo­gi­jų kū­rė­jams, ža­dan­tiems grei­tą įpras­tų spau­di­nių mir­tį, dar tek­tų il­go­kai pa­lauk­ti sa­vo prog­no­zių iš­si­pil­dy­mo. Jei­gu jos ap­skri­tai iš­si­pil­dys...

{jcomments off}