Leng­viau at­si­pu­čia­me ne tik to­dėl, kad at­gy­jan­ti gam­ta džiu­gi­na per­žiem pa­niu­ru­sias sie­las, bet ir to­dėl, kad su kiek­vie­na die­na ar­tė­ja šil­dy­mo se­zo­no pa­bai­ga. Iš­vy­dę va­sa­rio mė­ne­sio są­skai­tas, va­le­ri­jo­no la­šų tu­rė­jo grieb­tis ne vie­nas. Ir kaip ne­si­grieb­ti, jei dvie­jų kam­ba­rių bu­te gy­ve­nan­ti šei­ma už ši­lu­mą tu­ri at­sei­kė­ti dau­giau kaip pu­sę tūks­tan­čio li­tų.

Žmo­gus ste­buk­lin­gai ran­da sa­vy­je jė­gų iš­gy­ven­ti sun­kiau­sio­mis są­ly­go­mis. Tik tuo­met jo pil­na­ver­tis gy­ve­ni­mas virs­ta ag­re­sy­via ko­va už bū­vį. Ne­eg­zis­tuo­ja jo­kia sta­tis­ti­ka, kiek mū­sų var­to­si pu­sę nak­ties skai­čiuo­da­mi, kiek liks iš al­gos, at­ėmus mo­kes­čius už ši­lu­mą, van­de­nį, du­jas, elek­trą, šiukš­les, te­le­vi­zi­ją, in­ter­ne­tą, kre­di­tą už ne­se­niai įsi­gy­tą vi­ryk­lę ar skal­bi­mo ma­ši­ną, vai­kų dar­že­lį bei lan­ko­mus bū­re­lius. Ypač, jei ta al­ga – mi­ni­ma­li.

Kiek jos lie­ka brangs­tan­tiems mais­to pro­duk­tams, iš­au­ga­miems at­ža­lų dra­bu­žė­liams ir ava­ly­nei, hi­gie­nos prie­mo­nėms, pa­ga­liau – šei­mos pra­mo­goms?

Jei pa­ti­kė­tu­me ne­ofi­cia­lia sta­tis­ti­ka, mū­sų vi­suo­me­nės vi­di­nę būk­lę iš­duo­da vais­ti­nių apy­var­ta. Pa­tys far­ma­ci­nin­kai ne­sle­pia, kad jų ver­slas la­biau­siai kles­ti dėl ma­si­nio pir­ki­mo po­pu­lia­rių, be jo­kių re­cep­tų par­duo­da­mų la­šiu­kų, tab­le­ty­čių nuo pa­di­dė­ju­sio krau­jos­pū­džio, šir­dies rit­mo su­tri­ki­mo, ne­ra­maus mie­go ir ki­to­kių įtemp­to gy­ve­ni­mo su­ke­lia­mų simp­to­mų. Pa­de­da­mi re­kla­mų vi­si įgi­jo­me po an­trą pro­fe­si­ją – ta­po­me dak­ta­rais.

Tam tu­ri­me ir prie­žas­čių. Po grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos re­or­ga­ni­za­ci­jos pa­si­kei­tus tvar­kai, me­di­kų šau­kia­mės per cen­tri­nį pos­tą Vil­niu­je. Te­oriš­kai vis­kas tu­rė­jo vyk­ti sklan­džiai, ir gy­ven­to­jai pa­gal svei­ka­tos mi­nist­ro įsa­ky­mą mies­te grei­to­sios tu­ri su­lauk­ti per 15, kai­mo vie­to­vė­je – per 25 mi­nu­tes.

De­ja, prak­tiš­kai daž­niau­siai vyks­ta ki­taip. Sku­bi­ą­ją pa­gal­bą kvie­tu­sie­ji pa­sa­ko­ja me­di­kų lau­kę kur kas il­giau. Vie­nas J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės gy­ven­to­jas ne­su­lau­kęs grei­to­sios puo­lė prie te­le­fo­no an­trą kar­tą. Tik tuo­met pa­aiš­kė­jo, jog me­di­kai li­go­nio ieš­ko J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė­je... Vil­niu­je.

Čia sa­vi­sau­gos ins­tink­tas duo­da sig­na­lą ne­pa­si­duo­ti nu­ne­ša­mai pe­si­mis­ti­nių min­čių tėk­mės. Tuo la­biau, kad už lan­go pa­va­sa­ris ir su su­ža­lia­vu­sio­mis rūgš­ty­nė­mis, svo­gū­nų laiš­kais ir ri­di­kė­liais gau­si­me vi­ta­mi­nų do­zę ir nu­si­pur­ty­si­me pas­ku­ti­nę žie­mos naš­tą.

{jcomments off}