Ba­lan­džio ant­rą­ją vi­so pa­sau­lio ir Lie­tu­vos vai­kai pa­žy­mi di­džio­jo pa­sa­ki­nin­ko Han­so Kris­ti­a­no An­der­se­no gim­ta­die­nį – Vai­kiš­kos kny­gos die­ną... Gar­siau­sio da­nų ra­šy­to­jo ste­buk­lin­gas ir švie­sias pa­sa­kas apie bjau­rų­jį an­čiu­ką, ma­žą­ją Un­di­nė­lę, Pie­me­nai­tę ir Ka­min­krė­tį ma­žie­siems se­ka jų tė­ve­liai, kū­ri­niai skam­ba dar­že­ly­je ir mo­kyk­lo­je. Gė­rio fi­lo­so­fo pa­sa­kas su ma­lo­nu­mu skai­to ir su­au­gu­sie­ji. Keis­tuo­lio vien­gun­gio An­der­se­no kū­ri­niai iš­vers­ti į 150 pa­sau­lio kal­bų ir už­ima ant­rą­ją vie­tą po Bib­li­jos... Tik pa­sa­ko­se gė­ris nu­ga­li blo­gį, o žmo­nės gy­ve­na lai­min­gai...

Penk­ta­die­nį Lie­tu­va mi­ni Sau­gaus eis­mo die­ną. Tai ge­ra pro­ga vi­siems eis­mo da­ly­viams pa­sa­ky­ti: ke­ly­je el­ki­mės at­sa­kin­gai. Man­da­gu­mas gat­vė­je nie­ko ne­kai­nuo­ja, ta­čiau kiek daug reiš­kia ki­tam vai­ruo­to­jui ar pės­čia­jam. Ge­ras vai­ruo­to­jas – kul­tū­rin­gas vai­ruo­to­jas.

Ke­ly­je nė­ra smul­kme­nų. Ne­pri­seg­tas sau­gos dir­žas, na­muo­se pa­mirš­ta vai­kiš­ka ma­žo­jo ke­lei­vio kė­du­tė, ne­pri­seg­tas pės­čio­jo at­švai­tas, vir­šy­tas sau­gus grei­tis kai­nuo­ja bran­giai. Kar­tais – net gy­vy­bę... Sa­ko­ma, jei vai­ruo­to­jo gal­vo­je ir sie­lo­je ne­bus tvar­kos, jis ke­ly­je elg­sis ne­de­ra­mai. Iš­ger­ta tau­re­lė, ap­svai­gi­mas nuo nar­ko­ti­kų, ne­mie­go­ta nak­tis trauks eis­mo da­ly­vį prie be­dug­nės kel­kraš­čio...

Nuo pa­gar­bos vie­nas ki­tam pri­klau­so ke­lio­nės sėk­mė. Jos la­bai rei­kės vai­ruo­to­jams ir ke­lei­viams, su­si­ruo­šu­siems links­mai at­švęs­ti ar­tė­jan­čią il­gą­ją pa­va­sa­rio pra­mo­gą.

Ši sa­vai­tė la­biau­siai su­si­ju­si su kla­jo­jan­čios pa­va­sa­rio šven­tės – šven­tų Ve­ly­kų lau­ki­mu. Pir­mo­ji mė­nu­lio pil­na­tis po pa­va­sa­rio ly­gia­die­nio su­sto­ja ties vi­sų šven­čių at­skai­tos taš­ku – Ve­ly­ko­mis. Pa­va­sa­rio šven­tė jun­gia daug sim­bo­lių. Kiau­ši­nis – gy­vy­bės at­si­ra­di­mas, vai­sin­gu­mas. Vi­sos mar­gu­čių spal­vos tu­ri sa­vo reikš­mes: ža­lia – at­gy­jan­čios gam­tos spal­va, rau­do­na – blo­gio iš­bai­dy­mas, mė­ly­na – pa­va­sa­rio dan­gus, juo­da – dei­vė Že­my­na. Sau­lu­tės, žvaigž­du­tės, žal­čiu­kai, iš­sku­ti­nė­ti ant ve­ly­ki­nio kiau­ši­nio, tu­ri sa­vo pa­slap­tis... Iš­lie­ka ir tra­di­ci­ja ne­mie­go­ti šven­tų Ve­ly­kų nak­tį, be­lau­kiant ste­buk­lin­go ry­to...

Šios Ve­ly­kos tau­tie­čiams įsi­mins pa­bran­gu­siais kiau­ši­niais. Tie­siog auk­so ver­tės mar­gu­tį rei­kės dau­žy­ti, su­lau­kus Ve­ly­kų ry­to... Ta­čiau Ve­ly­kų var­pai nu­stelbs nuos­kau­das, pa­bu­dins pa­va­sa­rio vil­tį.

{jcomments off}