Ta­čiau pas­ku­ti­nė pa­va­sa­rio die­na – ge­gu­žės 31-oji – ska­ti­na su­si­mąs­ty­ti apie svei­ka­tą. Ši die­na – Pa­sau­li­nė die­na be ta­ba­ko. Dėl rū­ky­mo pa­sau­ly­je kas­dien mirš­ta per de­šimt tūks­tan­čių žmo­nių, rū­kan­čio­jo am­žius su­trum­pė­ja 5–8 me­tais. Ta­ba­kas – nors de­ko­ra­ty­vus, bet nar­ko­ti­nis au­ga­las, at­ke­lia­vęs iš Ame­ri­kos. Jo pre­pa­ra­tai su­ke­lia plau­čių vė­žį, šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gas. Rū­kan­tie­ji ska­ti­na­mi bent vie­ną die­ną iš­tver­ti be ci­ga­re­tės...

Pra­si­dė­ju­si va­sa­ra kup­lia ža­lu­ma ap­lie­jo me­džius ir pie­vas. Žo­le apė­jo ir kai ku­rie so­dų ben­dri­jų so­di­nin­kų skly­pe­liai. Ką ten žo­le – vie­to­mis su­bu­jo­jo ša­bakš­ty­nų ar greit au­gan­čių me­džių gi­rai­tės... So­dų pir­mi­nin­kai ne­ga­li su­ras­ti pri­va­čių val­dų sa­vi­nin­kų. Žmo­nės tar­si pa­mir­šo, kad tu­ri nuo­sa­vos že­mės ga­ba­lė­lius, ar­ba ma­no, jog pri­va­taus daik­to pri­žiū­rė­ti ne­bū­ti­na. Pik­tžo­lės sė­ja kai­my­nų lau­kus, su­trę­šę me­džiai griū­va ant ke­lių. Gal tik so­li­džios pi­ni­gi­nės bau­dos ga­li pri­min­ti, jog že­mę rei­kia pri­žiū­rė­ti ir so­do ben­dri­jai mo­kes­čius mo­kė­ti...

Pir­mo­ji va­sa­ros die­na su­tam­pa su vai­kys­tės šven­te – Tarp­tau­ti­ne vai­kų gy­ni­mo die­na. Nuo ko rei­kia gin­ti vai­kus? Tik­riau­siai nuo at­šiau­raus, var­to­to­jiš­ko su­au­gu­sių­jų pa­sau­lio. Tar­si glež­ną gė­lę nuo šiau­ri­nio vė­jo... Daž­niau­siai užuo­vė­ja vai­kui tam­pa Mo­ti­nos ir Tė­vo del­nai...

Į že­mę at­ėjęs Tė­vo sek­ma­die­nis – tai Tė­vys­tė, pa­si­len­ku­si virš kū­di­kio gal­ve­lės. Džiaugs­mas tė­vo vei­de nu­stel­bia ne­mie­go­tų nak­tų še­šė­lį. Tė­vys­tė – tai atos­to­gos  kū­di­kio tė­vui, pa­leng­vi­nan­čios mo­ti­nos rū­pes­čius. Vai­kas, ap­gaub­tas Tė­vo mei­lės vai­kys­tė­je, su dė­kin­gu­mu žvelgs į spin­du­liuo­jan­čias akis pa­se­nu­sio Tė­vo vei­de... Nuo­sta­biau­sias vai­kys­tės lop­šys – na­mai, ku­riuo­se bu­vo Tė­vas. Sa­vo pa­vyz­džiu, sa­vo iš­min­ti­mi, sa­vo dė­me­siu ap­gau­bęs au­gan­čias at­ža­las.

Va­sa­ros pra­džia mū­sų mies­te su­skam­bės pra­si­dė­ju­sios  Mies­to šven­tės fan­fa­ro­mis. Gra­žiu šū­kiu – „My­liu Uk­mer­gę“ – mies­te­lė­nai kvie­čia­mi links­mai, iš­kil­min­gai ir su­telk­tai mi­nė­ti mies­to var­dą. Gal šiais me­tais ren­gi­nys ne­taps vi­suo­ti­ne alaus šven­te, gal iš­liks nau­jų idė­jų, įgy­ven­din­tų spor­to, me­no sri­ty­se, šven­te. Ti­kė­ki­mės, kad spar­nuo­tas žo­dis iš se­na­mies­čio bal­ko­no, skra­ba­lų, per­ku­si­jų gar­sai, šiuo­lai­ki­nio šo­kio re­gi­niai pa­liks uk­mer­giš­kių at­min­ty­je. Juk su­pas va­sa­ra ant laik­ro­džio ro­dyk­lių...

{jcomments off}