Pie­vo­se da­bar su­ka­si pats links­miau­sias vais­ti­nių au­ga­lų šo­kis. Žvelg­da­mi į jų skais­čius žie­dus, daž­nai vie­ną ar ki­tą au­ga­lą ne var­du, o tie­siog smil­ga, ra­mu­nė­le ar var­pe­liu pa­va­di­nam ir tik­rai ne­daug ži­nom, kur tas au­ga­las ga­li bū­ti pri­tai­ko­mas. An­tai ga­na daž­nai su­tin­ka­ma miš­ki­nė si­dab­ra­žo­lė, pa­si­ro­do, ga­li bū­ti var­to­ja­ma žu­vies kon­ser­vų ga­my­bo­je, taip pat tai pui­ki au­di­nių da­žy­mo prie­mo­nė.

La­ki di­džias­tie­bė rus­me­nė nau­do­ja­ma la­bai svar­biems pre­pa­ra­tams šir­dies li­goms gy­dy­ti. O štai mū­sų taip ne­ken­čia­mos dil­gė­lės – ne tik ne­iš­sen­kan­tis vi­ta­mi­nų šal­ti­nis. Jų šak­nys – na­tū­ra­lūs gel­to­ni da­žai, o pluoš­tą se­no­liai nau­do­jo vir­vėms vy­ti. Vėd­ry­no – daž­no pie­vų sve­čio – rei­kia sau­go­tis, jis nuo­din­gas, pra­ėjus per vėd­ry­nų pie­vą odą ga­li iš­ber­ti...

Gam­tos kny­ga – dos­nus ir la­bai rei­ka­lin­gas ži­nių ba­ga­žas, kar­tais te­rei­kia iš­mok­ti tik pa­grin­di­nius šios kny­gos pus­la­pius.

De­ja, mū­sų kraš­to is­to­ri­jo­je bir­že­lis skaus­min­gas, ap­lais­ty­tas aša­ro­mis ir krau­ju. Bir­že­lio 14-oji Lie­tu­vo­je mi­ni­ma kaip Ge­du­lo ir vil­ties die­na. 1941 me­tų bir­že­lio 14-osios nak­tį So­vie­tų Są­jun­gos rep­re­si­nės struk­tū­ros pra­dė­jo or­ga­ni­zuo­tus ma­si­nius Lie­tu­vos gy­ven­to­jų trė­mi­mus į Si­bi­rą.

„Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do“ pir­mo­jo to­mo duo­me­ni­mis, bir­že­lio 14–18 d. ben­dras iš­vež­tų iš Lie­tu­vos žmo­nių skai­čius sie­kė iki 18 500. Mo­te­rys, vai­kai ir vy­res­nio am­žiaus vy­rai bu­vo iš­vež­ti į trem­tį – Al­ta­jaus ir Kras­no­jars­ko kraš­tus, tuo tar­pu vy­rai trė­mi­mo me­tu bu­vo at­skir­ti nuo šei­mų ir iš­vež­ti į Gulago pa­tai­sos dar­bų la­ge­rius.

Pa­grin­di­nis pir­mo­jo Lie­tu­vos gy­ven­to­jų trė­mi­mo tiks­las bu­vo pa­ša­lin­ti iš Lie­tu­vos gy­ven­to­jų sluoks­nį, tu­rin­tį ak­ty­vią tau­ti­nę sa­vi­mo­nę, da­ly­va­vu­sį ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės kū­ri­mo dar­buo­se.

Trem­tis ne­ap­len­kė nė vie­no Lie­tu­vos gy­ven­to­jų sluoks­nio, ta­čiau la­biau­siai nu­ken­tė­jo in­te­li­gen­ti­ja. Tarp so­vie­ti­nio te­ro­ro au­kų bu­vo be­veik 1,2 tūkst. mo­ky­to­jų ir 79 ku­ni­gai.

Ta­čiau bir­že­lio 14-oji – ne tik tau­tos ge­du­lo, bet ir vil­ties die­na. Vil­ties iš­gy­ven­ti, su­grįž­ti į tė­vy­nę. Vil­tis pa­lai­kė trem­ti­nius ir ka­li­nius sun­kiau­siais gy­ve­ni­mo me­tais, su­tei­kė jė­gų ir tvir­ty­bės.

Bir­že­lio 15-ąją mi­ni­me Oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do die­ną. 1940 m. bir­že­lio 15 d. So­vie­tų Są­jun­gos ka­riuo­me­nė oku­pa­vo Lie­tu­vą, o ly­giai po me­tų pra­si­dė­jo lie­tu­vių trė­mi­mas į Ru­si­jos gi­lu­mą. Lie­tu­va ne­pri­klau­so­my­bę at­ga­vo ly­giai po 50 me­tų, 1990 m. ko­vo 11-ąją.