Psi­cho­lo­gai tei­gia: atos­to­gos rei­ka­lin­gos pail­sė­ti nuo kas­die­ni­nės ap­lin­kos, dar­bų, die­na iš die­nos su­si­klos­čiu­sio gy­ve­ni­mo bū­do. Ir vi­sai ne­bū­ti­na trenk­tis šim­tus ar tūks­tan­čius ki­lo­met­rų, kad pa­si­jus­tu­me iš­trū­kę iš vi­sus me­tus kas­dien su­ka­mo vo­ve­rės ra­to.

Pie­vo­se, miš­kuo­se jau raus­ta že­muo­gės. Ar­gi ne pui­ku jų pa­si­rink­ti pa­tiems, ap­len­kiant pre­kiau­to­jus? Iš­ky­la į gam­tą su šei­ma, į krai­te­lę įsi­dė­jus po ke­le­tą su­muš­ti­nių, ar­ba­tos ter­mo­są, įsi­mins tam­siais ir gū­džiais žie­mos va­ka­rais. O jei dar iš po­dė­lių iš­trauk­si­me že­muo­gių uo­gie­nės stik­lai­nį, na­mai pa­kvips atos­to­gų aro­ma­tu...

Miš­ko brūz­gy­nuo­se er­kių bi­jan­tie­siems, ta­čiau taip pat no­rin­tie­siems gam­tos tei­kia­mų ma­lo­nu­mų pa­si­so­tin­ti ga­li­ma trauk­ti į braš­ky­ną. Tuo la­biau, kad ne­to­li nuo Uk­mer­gės ūki­nin­kau­jan­tis Vla­das Gu­ze­lis prieš ke­le­tą me­tų nu­ė­jo ki­tu nei vi­si ša­lies braš­kių au­gin­to­jai ke­liu – su­gal­vo­jo vi­siš­kai nau­ją pa­slau­gą. Į jo ūkį braš­kių nu­si­pirk­ti at­va­žiuo­jan­tie­ji ga­li uo­gų pri­si­raš­ky­ti pa­tys. Gal kam tai at­ro­do ir pa­pil­do­mas dar­bas, ku­rio ga­li­ma iš­veng­ti braš­kių nu­si­pir­kus tur­gu­je, ta­čiau yra ir ki­taip po­il­sį su­pran­tan­čių­jų. Tuš­čio­mis krai­te­lė­mis ap­si­gin­kla­vę at­va­žiuo­ja žmo­nės iš Vil­niaus, Bir­žų, Ig­na­li­nos... Iš­va­žiuo­ja iš braš­ky­no ne tik pi­giau nu­si­pir­kę, bet ir vi­są die­ną gry­nu oru pa­kvė­pa­vę. Da­bar kaip tik pats braš­kių se­zo­nas, o at­si­gai­vin­ti po sky­ni­mo ma­si­na ne­to­lie­se ty­vu­liuo­jan­tis Obe­lių eže­ras, ūki­nin­ko įreng­ta rek­re­a­ci­nė zo­na.

Dar vie­na nie­ko ne­kai­nuo­jan­ti va­sa­riš­ka pra­mo­ga – žo­lia­vi­mas. Tik­riau­siai nė­ra ne­pa­žįs­tan­čių­jų nė vie­nos vais­ta­žo­lės. Juk kiek­vie­nas ga­li­me pa­si­rink­ti ge­riau­siai ži­no­mų – mė­tų, čiob­re­lių, jo­na­žo­lių. Tuo la­biau, kad rink­ti Jo­ni­nė­se – tra­di­ciš­kai tin­ka­mas me­tas.

Psi­cho­lo­gai tei­gia, kad op­ti­ma­liau­sia atos­to­gų truk­mė yra la­bai in­di­vi­du­a­li – vie­niems už­ten­ka ke­le­to die­nų, o ki­ti ne­ga­li at­si­gau­ti ir po tri­jų sa­vai­čių. Tai pri­klau­so nuo žmo­gaus cha­rak­te­rio sa­vy­bių bei mo­kė­ji­mo at­si­pa­lai­duo­ti.

Per atos­to­gas svar­bu jo­mis mė­gau­tis – ko­ky­biš­kas po­il­sis di­di­na pro­duk­ty­vu­mą, kū­ry­biš­ku­mą ir ini­cia­ty­vu­mą, ke­lia en­tu­ziaz­mą. Po atos­to­gų leng­viau ieš­ko­ti pro­ble­mų spren­di­mo bū­dų, im­tis nau­jų dar­bų.

{jcomments off}