Gan­drai iš­si­neš il­gas ir švie­sias pa­va­ka­res, kar­tu su spar­nuo­čių va­ka­ri­niais ka­le­ni­mais nu­tils kur­ku­sios var­lės, že­mėn nu­si­leis pilkš­vi rū­kai... Šven­tas Bal­tra­mie­jus – at­si­svei­ki­ni­mo su iš­skren­dan­čiais gan­drais die­na. Po Bal­tra­mie­jaus Lie­tu­vos lau­kuo­se liks tik vie­ni­ši bal­tas­par­niai, ne­pa­jė­gę pa­kil­ti il­gam skry­džiui. Se­no­vės lie­tu­vių po­sa­kis „Vaikš­to kaip gan­dras po Bal­tra­mie­jaus“ tik­da­vo sen­ber­niams ir vie­ni­šiams...

Šią sa­vai­tę mi­ni­me Juo­do­jo Kas­pi­no die­ną. Prieš dvi­de­šimt tre­jus me­tus šią die­ną du mi­li­jo­nai Bal­ti­jos kran­to žmo­nių su­si­ki­bo į gy­vą­ją gran­di­nę. Bal­ti­jos ke­lias nu­tį­so nuo Ge­di­mi­no bokš­to Vil­niu­je, vin­gia­vo per Uk­mer­gę, pa­siek­da­mas Her­ma­no bokš­tą Ta­li­ne. Il­giau­sia žmo­nių gran­di­nė įtrauk­ta į Gi­ne­so pa­sau­lio re­kor­dų kny­gą. Jos il­gis – apie še­ši šim­tai ki­lo­met­rų.

Sim­bo­liš­ka, kad Juo­do­jo Kas­pi­no die­na Lie­tu­vo­je su­tam­pa su Tarp­tau­ti­ne ver­gų ke­lio ir ver­go­vės pa­nai­ki­ni­mo die­na. Dau­giau kaip prieš du šim­tus me­tų San Do­min­ge ir Hai­ty­je vy­ko ver­gų su­ki­li­mas. Tai bu­vo žings­nis ver­go­vės pa­nai­ki­ni­mo link.

Dau­giau kaip prieš du de­šimt­me­čius tri­jų Bal­ti­jos vals­ty­bių gy­ven­to­jų ryž­tas ir su­si­te­ki­mas sro­ve­no iš del­no į del­ną. Ka­žin, ar grei­tai, ar ka­da nors Pa­bal­ti­jo žmo­nės pa­kar­tos tą dva­sios eu­fo­ri­ją, kai ša­lia sto­vin­tis ne­pa­žįs­ta­mas žmo­gus bu­vo ta­pęs ar­ti­mes­nis už gi­mi­nę. Žo­džiai BROLIS, SESĖ skam­bė­jo kaip vai­kų, pa­ju­tu­sių lais­vės sko­nį, sim­bo­liai.

Ta­čiau, bė­gant me­tams, kei­čia­mės mes, kei­čia­si mū­sų vai­kai ir anū­kai. Pa­sa­kas apie tre­čią bro­lį Jo­ną – kvai­le­lį, bet iš­min­tin­gą ko­vo­to­ją už tei­sy­bę ir lais­vę, pa­sa­kų gra­žuo­les – Pe­le­nę, Rau­don­ke­pu­rai­tę, Eg­lę – Žal­čių ka­ra­lie­nę – kei­čia te­le­ta­biai, sim­so­nai, le­dyn­me­čio he­ro­jai... Be­ly­čiai, nei į žmo­nes, nei į gy­vū­nus ne­pa­na­šūs pa­da­rė­liai. Eu­ro­pė­ja­me... At­eis lai­kas, kai Ado­mą ir Ie­vą vaiz­duo­si­me lyg du su­si­ki­bu­sius ro­bo­tus...

Leng­va­bū­dės va­sa­ros se­re­na­dą jau per­smel­kia ar­tė­jan­čio ru­dens me­lo­di­ja. Su nau­jų moks­lo me­tų pra­džios rū­pes­čiais, nau­jo­mis pro­gra­mo­mis bei per­tvar­ko­mis švie­ti­mo sis­te­mo­je. O kol kas: krin­ta že­mėn obuo­liai, noks­ta šer­mukš­niai, ro­dy­da­mi ke­lią į auk­si­nį ru­de­nį...