Vil­ma NEMUNAITIENĖ

 

Pir­mo­ji ru­dens sa­vai­tė kai­mo žmo­gaus su­pra­ti­mu įžen­gė su be­si­drai­kan­čiais vo­ra­tin­kliais, gels­vo­mis ra­žie­no­mis, ru­do­mis ba­ra­vy­kų ke­pu­rė­mis, su­no­ku­siais obuo­liais, rau­don­šo­niais span­guo­lių ka­ro­liais...

Mies­tie­čio gal­vo­je pir­mo­ji rug­sė­jo sa­vai­tė – dau­giau mo­kyk­li­nių rū­pes­čių, min­tys apie ar­tė­jan­tį šil­dy­mo se­zo­ną. Mo­ki­niams šis lai­kas – va­sa­ros pra­mo­gų pa­baig­tu­vės, pir­ma­kur­siams – vi­siš­kai nau­jo gy­ve­ni­mo pra­džia.

Rug­sė­jis vi­sa­da pri­ver­čia pa­mąs­ty­ti apie tė­vų ir vai­kų san­ty­kius. Juk sku­ban­tį į mo­kyk­lą su kup­ri­nė­le vai­ką iš­ly­di my­lin­tys tė­vai. Bent jau taip tu­rė­tų bū­ti ir, lai­mei, taip daž­niau­siai yra mū­sų vi­suo­me­nė­je. Kiek rū­pes­čio tė­vams dėl sa­vo at­ža­lų: kaip sū­nui ar duk­rai mo­kyk­lo­je se­ka­si, ar nieks ne­nu­skriau­dė, o par­ėjus na­mo – ar rak­tą tu­ri, ar pa­val­gė, jei su­sir­go – ar iš­gė­rė tab­le­tę...

O ko­kia tuš­tu­ma, kai tas ta­vo pi­pi­riu­kas au­ga, au­ga, už­au­ga ir iš­skren­da iš na­mų...

Grau­džių tė­vų ir vai­kų san­ty­kių liu­di­nin­kais ne­se­niai ta­po dau­gia­bu­čio, ku­ria­me gy­ve­nu, kai­my­nai. Į pen­sio­na­tą su­si­rin­ku­sios pa­gy­ve­nu­sios mo­te­rys iš­ly­dė­jo vie­no bu­to gy­ven­to­ją.

Ši du sū­nus už­au­gi­nu­si sep­ty­nias­de­šim­ties dar ne­tu­rin­ti mo­te­ris daug me­tų gy­ve­no vie­na. Iš­ėjus į pen­si­ją pas­ku­ti­niu me­tu sir­go, ta­čiau kas­dien iš­ei­da­vo į lau­ką pa­si­vaikš­čio­ti, ben­drau­da­vo su ki­to­mis mo­te­rimis, ku­rios jai kaip ga­lė­da­mos pa­dė­jo. Bet vai­kai nu­ta­rė ki­taip – jie įkal­bė­jo ma­mą pa­lik­ti bu­tą, ku­ria­me pra­gy­ve­no be­veik 40 me­tų, ir ke­liau­ti į pen­sio­na­tą. Pa­si­li­go­ju­si mo­te­ris at­si­spir­ti įkal­bi­nė­ji­mams ne­įsten­gė.

To­kių grau­džių iš­leis­tu­vių kai­my­nės dar ne­bu­vo ma­čiu­sios. Sa­ko pa­čios vi­so­kiais žo­džiais gė­di­nu­sios pra­ban­gia ma­ši­na at­va­žia­vu­sį iš­leis­tu­vi­nin­kės sū­nų ir jo žmo­ną. Nie­kas ne­be­pa­dė­jo – pra­ban­giu au­to­mo­bi­liu dvie­jų vai­kų mo­ti­na bu­vo iš­vež­ta Ja­siu­liš­kių pu­sėn...

Kaip sta­ty­ti sa­vo šei­mos mū­rą, kad vos su­sir­gus ne­bū­tum iš­vež­tas iš sa­vo na­mų, kad pir­mo­je vie­to­je bū­tų mei­lė, o ne tur­tai, kad vai­kai iš bet ku­rio pa­sau­lio kam­pe­lio no­rė­tų grįž­ti pas tė­tį ir ma­mą?

Ką kal­tin­ti, jei ma­ma sa­viems vai­kams tam­pa naš­ta?

Tuo­met, kai sa­vo pi­pi­riu­ką už ran­ku­tės ve­da­me į mo­kyk­lą, se­nat­vė kiek­vie­nam at­ro­do taip to­li. Ir at­ro­do – bus dar ka­da ben­drau­ti, bus dar ka­da kal­bė­tis. Ta­čiau slo­gios is­to­ri­jos liu­di­ja – ben­drau­ti, kal­bė­ti, my­lė­ti rei­kia ne ry­toj, o šian­dien.

Vie­no­je kny­go­je apie tė­vus ir vai­kus kal­ba­ma taip: tė­vai – lan­kai, vai­kai – strė­lės. Strė­lė ne­pri­klau­so lan­kui, bet lan­ki­nin­kas tu­ri ži­no­ti tiks­lą, kur jis no­ri pa­leis­ti strė­lę. De­ja, tė­vai daž­nai iš­šau­da­vo strė­lę bet kaip, bet kur, be tiks­lo...

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Daugiau šioje kategorijoje:

Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų