Gra­žus ra­jo­no val­džios ges­tas – prieš ke­le­tą me­tų pri­im­tas ta­ry­bos spren­di­mas, kad tą­dien va­žiuo­ti mies­to au­to­bu­sais sen­jo­rai ga­li ne­mo­ka­mai. Ta­čiau var­gu ar la­bai šia die­na džiau­gia­si pa­tys ve­žė­jai. Au­to­bu­sų sto­ties vir­ši­nin­kė Aud­ro­nė Gvoz­die­nė pa­sa­ko­jo, kad be in­ci­den­tų trans­por­to prie­mo­nė­se neap­si­ei­ta. Pa­si­ro­do, ne­mo­ka sen­jo­rai net be bi­lie­to tvar­kin­gai pa­si­vė­žin­ti. At­ro­do, įli­pai, pa­ro­dei pen­si­nin­ko pa­žy­mė­ji­mą ir va­žiuok dy­kai. Anaip­tol. Tai sa­ko, kad na­mie pa­mir­šo, tai iš vi­so aiš­kin­ti ne­si­tei­kia. Ar dar ge­riau – vai­ruo­to­jui pa­pra­šius do­ku­men­to, gar­baus am­žiaus mo­te­riš­kė prunkš­te­li: „Be­ne že­ny­tis no­ri?“

O štai Pa­sau­li­nę gy­vū­nų die­ną šie­met ir mū­sų sa­vi­val­dy­bė ga­li su­tik­ti iš­di­džiai – pa­ga­liau tu­ri­me prie­glau­dą, ku­rio­je sto­gą ir kąs­nį gau­na ke­tur­ko­jai pa­mes­ti­nu­kai.

Da­bar čia 17 šu­nų ir 9 ka­tės. Pa­bu­vo­ju­sie­ji Krikš­tė­nų glo­bos na­muo­se pa­sa­ko­ja il­gai pa­mirš­ti ne­ga­lin­tys liūd­nų jų akių ir dar liūd­nes­nių bal­sų, ku­riais su­tin­ka at­vy­ku­siuo­sius. Tik­riau­siai ins­tink­ty­viai į sa­ve dė­me­sį at­kreip­da­mi: o gal iš šio vi­so bū­rio ma­ne iš­si­rinks. Daž­nam pa­si­se­ka – ne vie­nas nau­ją­jį šei­mi­nin­ką ra­do. Svei­kin­ti­nos sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jų pa­stan­gos – net prie tur­gaus var­tų de­vy­ni prie­glau­du­kai bu­vo iš­da­lin­ti. Ko­kie ge­ri bū­tų val­diš­ki na­mai, sa­vi mie­les­ni...

An­ge­lų sar­gų die­na – po­li­ci­nin­kų pro­fe­si­nė šven­tė. Pa­mi­nė­ti šią die­ną tu­rė­tu­me su pa­rei­gū­nais kar­tu – su šia ins­ti­tu­ci­ja esa­me su­si­ję vi­si be iš­im­ties. Gal ir at­si­ras­tų koks lai­min­ga­sis, nė kar­to gy­ve­ni­me ne­ap­vog­tas, ne­ap­gau­tas. Ar koks vai­ruo­to­jas, Ke­lių eis­mo tai­syk­lėms nė sy­kio ne­pra­si­žen­gęs. Nors tai grei­čiau iš fan­tas­ti­kos sri­ties... Bent jau Mig­ra­ci­jos po­sky­ry­je tai tik­rai esa­me vi­si iki vie­no su­skai­čiuo­ti...

Pa­si­bė­do­ja po­li­ci­nin­kai sa­vo kiau­ru biu­dže­tu, ma­žais at­ly­gi­ni­mais, kar­tais prie Sei­mo pa­pi­ke­tuo­ja. Bet, ačiū Die­vui, iš mo­ky­to­jų pa­vyz­džio ne­ima ir ne­strei­kuo­ja. Ne­pa­sa­ko, kad nuo šiol vi­si pi­lie­čiai, sau­giai gy­ven­ti no­rin­tys, as­mens sar­gy­bi­nius tu­rės sam­dy­tis... Gal ir per­len­kiau laz­dą, bet za­ra­siš­kių mo­ki­nių gai­la – dvi sa­vai­tes per mo­ky­to­jų strei­ką po­il­sia­vu­siems dvy­lik­to­kams ko­re­pe­ti­to­rių, ma­tyt, pri­reiks.

Penk­ta­die­nį – Tarp­tau­ti­nė mo­ky­to­jų die­na. Kaip ten be­bū­tų, kiek­vie­nas tu­ri­me Mo­ky­to­ją, ku­rį su pa­gar­ba pri­si­me­na­me ir se­niai mo­kyk­los slenks­tį per­žen­gę. Net jei jo per­duo­tos ži­nios, bė­gant me­tams, iš­ga­ra­vo. Gal­vo­ju, ko­kie bruo­žai Mo­ky­to­ją da­ro iš­skir­ti­nį. Ir pri­ei­nu prie iš­va­dos – pa­gar­ba sa­vo mo­ki­niui. Nes pa­gar­ba – tai grįž­ta­ma­sis ry­šys.