Ar tre­čia­die­nį – Pa­sau­li­nę svei­ki­ni­mo­si die­ną – svei­ki­no­mės iš tik­rų­jų? Tą die­ną siū­lo­ma iš­siųs­ti kuo dau­giau svei­ki­ni­mų vi­siems sa­vo drau­gams ir pa­žįs­ta­miems. Šią tra­di­ci­ją pa­siū­lė du bro­liai ame­ri­kie­čiai Maik­las ir Bra­je­nas Mak­ko­mak, ko­vo­ję prieš šal­tą­jį ka­rą. Pa­stan­gų pa­si­svei­kin­ti bent gal­vos link­te­lė­ji­mu, at­ro­dy­tų, daug ne­rei­kia. Ta­čiau mū­sų vi­suo­me­nė­je to­kie san­ty­kiai, kuo­met at­si­tik­ti­niai pra­ei­viai ne­pra­si­len­kia lyg du vie­nas ki­to ne­pa­ste­bin­tys še­šė­liai, o bent žvilgs­niu ar šyp­se­na pa­ro­do dė­me­sį, dar ne­įsi­šak­ni­ję. O štai dau­ge­liui ki­tų kraš­tų gy­ven­to­jų tai – įpras­tas da­ly­kas.

Ne tik ro­jaus že­mė­je sa­la, bet ir šyp­se­nų kraš­tu va­di­na­ma Ba­lio sa­la In­do­ne­zi­jo­je. Ne­se­niai grį­žu­siai iš jos dar aky­se sto­vi pla­čios, at­vi­ros vie­ti­nių žmo­nių šyp­se­nos. Kad jos nuo­šir­džios, abe­jo­ti ne­ver­ta – jos ne­su­si­ju­sios su pre­ky­bi­niais ar ko­kiais nors ki­to­kiais tu­riz­mo ver­slo pa­dik­tuo­tais sai­tais. Ei­da­mas gat­ve, va­žiuo­da­mas mo­to­ro­le­riu ar gal­vą iš­ki­šęs pro au­to­mo­bi­lio lan­gą tie­siog skęs­ti to­je šyp­se­nų jū­ro­je. Ir su­pran­ti, kad nie­ko už jas iš ta­vęs ne­rei­ka­lau­ja­ma, tie­siog taip džiau­gia­ma­si gy­ve­ni­mu, aki­mir­ka. Tiek te­rei­kia, kad dos­niai da­lin­ti sa­vo šyp­se­ną ir ge­rą nuo­tai­ką, mo­juo­ti tuo pa­čiu at­sa­kan­tiems pra­ei­viams im­tum pats...

Tarp­tau­ti­nė nie­ko ne­pir­ki­mo die­na mi­ni­ma lap­kri­čio 24 die­ną. Galbūt šis pro­tes­tas prieš var­to­to­jiš­ku­mą – ko­va su vė­jo ma­lū­nais? Ta­čiau at­krei­pian­tis dė­me­sį į tai, kad šiuo­lai­ki­nis var­to­ji­mas per­žen­gė vi­sas ri­bas. Pirk­da­mi bet ko­kią pre­kę įsi­gy­ja­me ne tik tai, ko rei­kia, bet ir tai, kas iš­pa­ka­vus daik­tą ke­liau­ja tie­siai į šiukš­lia­dė­žę, – pa­kuo­tę.

No­rin­tie­ji pri­si­dė­ti prie glo­ba­lių pla­ne­tos tar­šos pro­ble­mų spren­di­mo ra­gi­na­mi tą­dien ap­lenk­ti par­duo­tu­ves, ki­tas ap­si­pir­ki­mo vie­tas. Jei te­ko ma­ty­ti šiukš­ly­nais už­vers­tas Af­ri­kos dy­ku­mas, Ry­tų bei Piet­ry­čių Azi­jos upių va­gas ir jo­se plas­ti­ko, stik­lo, me­ta­lo, gu­mos, ki­tų šimt­me­čius ne­yran­čių me­džia­gų san­kau­pas, ne­ga­lė­jo ap­lenk­ti min­tis – jei žmo­ni­ja ne­pa­keis sa­vo mąs­ty­mo ar var­to­ji­mo mas­tų, po ke­lių šimt­me­čių vi­si gy­ven­si­me vie­no­se di­de­lė­se Ka­zo­kiš­kė­se.