Nuo gruo­džio try­lik­to­sios – šven­tos Liu­ci­jos die­nos – lie­tu­viai pra­dė­da­vo švęs­ti žie­mos sau­lėg­rį­žą. Šven­to­ji Liu­ci­ja – krikš­čio­niš­kos švie­sos sim­bo­lis. Pri­te­męs pa­sau­lis lau­kia iš aukš­ty­bių at­sklin­dan­čios švie­sos. Bal­tu ap­da­ru pa­si­da­bi­nu­si že­mė stip­ri­na vil­tį grei­tai su­lauk­ti švie­ses­nių die­nų.

Pra­si­dė­jus Ad­ven­tui ku­ni­gai daž­niau­siai pra­de­da lan­ky­ti sa­vo pa­ra­pi­jie­čius – ka­lė­do­ti. Pa­šven­tin­ti būs­tą, pa­si­kal­bė­ti su ti­kin­čiai­siais, su­rink­ti au­kų baž­ny­čiai – to­kių kil­nių tiks­lų ve­di­ni šven­ti­kai lan­ko vai­kus ir su­au­gu­siuosius.

Šiais me­tais kai ku­rių pa­ra­pi­jų ku­ni­gai sa­vo mi­si­jas pra­dė­jo kur kas anks­čiau. Kai ku­rie šven­ti­kai pas pa­ra­pi­jie­čius iš­si­ruo­šė dar va­sa­rą. Kad ne­rei­kė­tų va­ži­nė­ti pa­žliu­gu­siais ke­liais, kęs­ti sting­dan­čio šal­čio ir vi­sus ti­kin­čiuo­sius lai­ku pa­siek­ti...

O Lie­tu­vo­je tę­sia­si ge­riau­sių Me­tų kny­gų rin­ki­mai. Ti­ki­ma­si iš­rink­ti gra­žiau­sias kny­gas, pa­ra­šy­tas vai­kams, pa­aug­liams, su­au­gu­siesiems ir po­ezi­jos kny­gas. Pa­sak po­eto Ai­do Mar­čė­no, ge­riau­sią po­ezi­jos kny­gą ren­ka... mi­ru­sie­ji ar ne­gi­mu­sie­ji, nes gy­vie­ji tel­pa į pir­mas tris no­mi­na­ci­jas. O juk pa­ra­šy­ti ge­rą ei­lė­raš­tį rei­kia daug lai­ko, dau­giau, nei jo tu­ri Po­etas. To­dėl tiek ma­žai ge­rų ei­lė­raš­čių pa­ra­šo­ma...

Tas pats po­etas pa­ra­šė laiš­ką Ra­šy­to­jų są­jun­gai, pra­šy­da­mas, kad jam pri­klau­san­čią lai­do­ji­mo pa­šal­pą mir­ties me­tu iš­mo­kė­tų da­bar, nes žmo­gui val­gy­ti rei­kia da­bar... Po­etui mi­rus, lai jo kū­ną su­de­gi­na ir pe­le­nus pa­vė­jui iš­bars­to...

Šį pir­ma­die­nį mi­nė­jo­me Žmo­gaus tei­sių die­ną. Svar­biau­sios tei­sės, ku­rios da­bar ak­tu­a­liau­sios lie­tu­viui, tai – tei­sė į dar­bą, į de­ra­mą at­lie­ka­mo dar­bo ap­mo­kė­ji­mą, so­cia­li­nę ap­sau­gą, kva­li­fi­kuo­tą ir vi­sad pa­sie­kia­mą me­di­ci­ni­nę pa­gal­bą. Jau­ni­mas sie­kia tei­sių į iš­si­la­vi­ni­mą, šei­mos ap­rū­pi­ni­mą, se­ni­mas ti­ki­si orios se­nat­vės. Daug vil­čių su­dė­ta į mū­sų gy­ve­ni­mus, be­si­su­pan­čius vė­jų pa­gai­rė­je...

„... Me­tai vis­ką be gai­les­čio di­li­na – / Pas­ku­bėk, juk ga­li pa­vė­luo­ti! / Toks gy­ve­ni­mas... Il­gi­mės, my­li­me – / O už­bai­gia­me tik ap­rau­do­ti...“, – taip ra­šė jau Ana­pi­lin iš­ėju­si po­etė Bi­ru­tė Leng­vi­nie­nė.