Ligita Juodvalkienė

Ši sa­vai­tė – il­gai lauk­to tik­ro­jo pa­va­sa­rio pra­džia. Ap­link vis sod­rė­jan­ti ža­lu­ma ra­mi­na akis, o vi­dur­die­nio ši­lu­ma plė­šia nuo pe­čių ap­dai­riai iš ry­to ap­si­vilk­tus šil­tes­nius dra­bu­žė­lius. Iš­troš­kę sau­lės sku­ba­me ją gau­dy­ti kiek­vie­nu odos lo­pi­nė­liu, sva­jo­ja­me apie gra­žų įde­gį – kad iš­si­lukš­te­nę iš „kiau­to“ ne­at­ro­dy­tu­me kaip sū­riai.

 

Ste­bi­na įvai­rias­pal­vių skė­čių jū­ra šil­tų­jų kraš­tų mies­tų gat­vė­se. Nors iš dan­gaus – nė la­šo. Vie­ti­nės mo­te­rys taip ban­do slėp­tis nuo svi­li­nan­čios sau­lės ir su liet­sar­giu ne­si­ski­ria nuo ry­to iki va­ka­ro. O į ne­spė­ju­sius įdeg­ti eu­ro­pie­čius dai­ro­si su sun­kiai sle­pia­mu pa­vy­du. Kas ne­duo­ta nuo Die­vo, ban­do­me kom­pen­suo­ti pa­tys.

Kar­tu su ši­lu­ma plūs­te­lė­jo pra­smin­gų šven­čių bei mi­nė­ti­nų da­tų šuo­ras. Kai ku­rios iš jų – nu­ke­lian­čios į to­li­mą pra­ei­tį. Ge­gu­žės 7-ąją – Spau­dos at­ga­vi­mo, kal­bos ir kny­gos die­na. Gy­vie­ji apie tuos lai­kus ne­pa­pa­sa­kos – apie juos by­lo­ja ra­šy­ti­niai šal­ti­niai.

Nuo 1864 me­tų ca­ri­nės Ru­si­jos žan­da­rai per­se­kio­jo vi­sus, ku­rie sa­vo kal­bą į raš­tą gul­dė lo­ty­niš­kais raš­me­ni­mis. Lie­tu­viš­kas kny­gas, laik­raš­čius me­tė į lau­žo lieps­nas. Juos spaus­di­nę, skai­tę švie­suo­liai, raš­to mo­kę da­rak­to­riai pa­tek­da­vo į tuo­me­ti­nės val­džios ne­ma­lo­nę.

Šei­mos gal­vos va­ka­re prie žva­kių švie­sos gar­siai skai­to­mas lie­tu­viš­kas teks­tas tuo­met pri­ly­go žyg­dar­biui. Kas da­bar su­skai­čiuos, kiek to­kių žyg­dar­bių at­lik­ta. Ta­čiau jų re­zul­ta­tas aki­vaiz­dus – spaus­din­tas lie­tu­viš­kas žo­dis ne­pa­vir­to ki­ri­li­ca. Kny­gos ke­lia­vo iš ran­kų į ran­kas, iš na­mų į na­mus.

Knyg­ne­šys­tė – lie­tu­viš­kas fe­no­me­nas. 2004 me­tais UNESCO knyg­ne­šys­tę įver­ti­no kaip uni­ka­lią ir pa­sau­ly­je ne­tu­rin­čią ati­tik­me­nų.

Ki­to­kio po­bū­džio žyg­dar­bius ir žmo­ni­jos kan­čias me­na ge­gu­žės 8-ąją mi­ni­ma Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro au­kų at­mi­ni­mo die­na. Tą die­ną pa­ger­bia­mi 1941–1945 me­tais kri­tę ka­riai. Pri­si­me­na­mi ir žu­vę tai­kūs gy­ven­to­jai – 1944 me­tais su­de­gin­tas Pir­čiu­pių kai­mas, su­šau­dy­ti žy­dai.

Ši spal­vin­ga sa­vai­tė dar iš­skir­ti­nes­nė mums, uk­mer­giš­kiams. Ką ga­li ži­no­ti, gal ka­da nors įei­sian­ti į is­to­ri­ją. Jau ku­rį lai­ką opo­zi­ci­jos ju­di­na­ma me­ro Al­gir­do Ko­pūs­to kė­dė pra­ei­tą sa­vai­tę ne­be­at­lai­kė. Sa­vą­sias tu­ri ap­leis­ti vi­ce­me­ras, ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius bei jo pa­va­duo­to­ja.

Nuo pir­ma­die­nio sa­vi­val­dy­bė­je nau­jas ra­jo­no va­do­vas – bu­vu­sio­sios opo­zi­ci­jos pa­siū­ly­tas ir slap­to bal­sa­vi­mo me­tu iš­rink­tas Vy­das Pa­knys. Jau for­muo­ja­ma ir jo ko­man­da.

Pa­pras­tai val­džios pa­si­kei­ti­mą ly­di ro­ki­ruo­tės po­stuo­se.

Ta­čiau ne pa­slap­tis, kad pir­mie­ji nau­jo­sios val­džios žings­niai bus ste­bi­mi per pa­di­di­na­mą­jį stik­lą. To­dėl lo­giš­kai pos­tų da­ly­bos tu­rė­tų per­si­kel­ti į to­li­mes­nius eta­pus...

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Daugiau šioje kategorijoje:

Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų