No­sį ku­te­nan­tis gar­dus dū­mas at­ple­ve­na iš kie­mų, so­dų. Po dar­bų, tal­kų sma­gu va­ka­rie­niau­ti gam­to­je, va­ka­ro­ja šei­my­nos, kai­my­nai, bi­čiu­liai... Vie­ni ki­tus mau­dy­nių se­zo­ną pra­dė­ti ra­gi­na – pir­mo­jo griaus­ti­nio jau ka­ži ka­da bū­ta.  

Pa­lai­min­ga va­ka­ro ra­my­bė gry­na­me ore... Ir stai­ga vi­są idi­lę su­griau­na ne kas ki­tas, o plau­kian­tys uo­dų spie­čiai. Nuo jų net tirš­ta. Nuo įky­riai puo­lan­čių krau­ja­siur­bių nė­ra nė kur slėp­tis.

Ne­įpras­tas šį pa­va­sa­rį ši­tų gy­vių ant­plū­dis aiš­ki­na­mas kaip vie­nas iš per­ne­lyg stai­gaus at­ši­li­mo pa­da­ri­nių. Anot Gam­tos ty­ri­mų cen­tro spe­cia­lis­tų, kai pa­va­sa­ris at­ei­na stai­ga, iš­si­ri­ta vi­sos apie 20 anks­ty­vų­jų uo­dų rū­šių. Žie­ma bu­vo snie­gin­ga, o iš­tir­pus, van­duo gau­siai ap­sė­mė vie­tas, kur žie­mo­jo šie ste­bė­ti­nai at­kak­lūs vabz­džiai, spė­ję gau­ti „zom­bių“ pra­var­dę.

Vie­ni kei­kia uo­dus, ki­ti koš­ma­ru va­di­na iš­raus­tas Uk­mer­gės gat­ves. Pa­si­šai­po­ma, jog mies­te tuoj ne­bus kur pra­ei­ti. Pės­tie­ji lyg pa­tra­kę bė­gio­ja jud­rio­mis gat­vė­mis, pik­tin­da­mi vai­ruo­to­jus. O ką gi jiems da­ry­ti, jei ir čia, ir ten dir­ba tech­ni­ka, iš vie­nos ir ki­tos pu­sių žen­klų, kuo­liu­kų pri­sta­ty­ta – per­ėjo­je nė­ra nė kur įsi­terp­ti. Tuo me­tu vai­ruo­to­jai spūs­ty­se strin­ga ir ry­tą, ir die­ną. Tvar­ky­ti ke­lius, reng­ti kal­ne­lius, jų ma­ny­mu, reik­tų ne ta­da, kai in­ten­sy­viau­sias eis­mas.

Šią sa­vai­tę, tre­čia­die­nį, mi­nė­ta Šei­mos die­na. Ji pa­sau­ly­je šven­čia­ma Jung­ti­nių Tau­tų or­ga­ni­za­ci­jos ini­cia­ty­va. Ta pro­ga or­ga­ni­zuo­ja­mi ren­gi­niai šei­moms, ren­gia­mos ak­ci­jos, dis­ku­tuo­ja­ma, ka­da šei­ma ga­li bū­ti lai­min­ga.

Tarp­tau­ti­nis ty­ri­mas at­sklei­dė, jog lie­tu­vių vai­kai yra vie­ni ne­lai­min­giau­sių Eu­ro­po­je. Vie­na di­džiau­sių to prie­žas­čių – tė­vų dė­me­sio sto­ka vai­kams. Šei­mos na­riai nuo­lat ne­tu­ri lai­ko, per ma­žai rū­pi­na­si vie­ni ki­tais. Ir ne tik tai. Dau­gy­bę šei­mų iš­dras­kė vil­čių ge­riau gy­ven­ti, dir­bant to­li nuo na­mų, pa­ieš­kos. Vai­kus pri­žiū­ri gi­mi­nai­čiai ar­ba jie li­kę vie­ni... Užuo­vė­jos ieš­ko­ma kom­pa­ni­jo­se, ken­čia moks­lai. Pe­da­go­gai pa­ste­bi, jog mo­ki­niai, ku­rių tė­vai iš­vy­kę į už­sie­nį, ne tik pra­ra­dę gy­ve­ni­mo džiaugs­mą. Liūd­nus pa­da­ri­nius at­spin­di ir moks­lo me­tų pa­bai­go­je su­ve­da­mi mo­ky­mo­si re­zul­ta­tai...