Prieš tris šim­tus aš­tuo­nias­de­šimt me­tų tą il­giau­sią va­sa­ros die­ną Šven­to­jo sos­to ink­vi­zi­ci­jos teis­mas pri­ver­tė Ga­li­lė­ją Ga­li­lė­jų at­si­sa­ky­ti sa­vo po­žiū­rio, kad vi­sa­tos cen­tras yra Sau­lė, o ne Že­mė...

O mū­sų ra­jo­no mo­kyk­lo­se jau nu­skam­bė­jo pas­ku­ti­niai skam­bu­čiai. Abi­tu­rien­tai pa­lin­ko prie ra­ši­nių, for­mu­lių, no­rė­da­mi įro­dy­ti, jog tu­ri ži­nių ba­ga­žą, rei­ka­lin­gą at­ei­čiai. Dvi­de­šimt vie­nas uni­ver­si­te­tas ir dvi­de­šimt trys ko­le­gi­jos Lie­tu­vo­je pa­si­ruo­šu­sios pri­im­ti jau­nuo­lius, sie­kian­čius aukš­to­jo moks­lo. Tūks­tan­čiai nau­jų spe­cia­lis­tų kas­met už­ve­ria aukš­tų­jų mo­kyk­lų du­ris. Ko­kios per­spek­ty­vos lau­kia bai­gu­sių­jų?

Vals­ty­bė daug in­ves­tuo­ja į jau­no spe­cia­lis­to pa­ruo­ši­mą. Ta­čiau jau­ni mo­ky­to­jai, va­dy­bi­nin­kai, ver­slo ad­mi­nist­ra­to­riai ne­ran­da vie­tos Lie­tu­vos dar­bo rin­ko­je. At­ro­dy­tų, jog spe­cia­lis­tų daug, dar dau­giau be­dar­bių, ta­čiau su­si­ras­ti no­ri­mą dar­buo­to­ją įmo­nėms la­bai sun­ku. Gal ką ir ste­bi­na, kai lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja tu­ri ten­kin­tis par­da­vė­jos dar­bu pre­ky­bos cen­tre, ver­slo ad­mi­nist­ra­to­rius dir­ba prie stak­lių, aukš­tą­jį moks­lą bai­gu­sia­jam pa­siū­lo­ma tik mi­ni­ma­li mė­ne­sio al­ga...

To­kia re­a­ly­bė. Jau­nuo­lius vi­lio­ja už­sie­nio ša­lys, ta­čiau ne kiek­vie­nas ten ran­da iš­sva­jo­tą dar­bą ir as­me­ni­nę lai­mę. Leng­vai už­dir­ba­mų pi­ni­gų nė­ra, o sve­čioj ša­ly pri­tap­ti sun­ku...

Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja siū­lo Eu­ro­pos vals­ty­bėms įgy­ven­din­ti pa­grin­di­nius tiks­lus so­cia­li­nė­je sri­ty­je: sep­ty­nias­de­šimt pen­ki pro­cen­tai dar­bin­go am­žiaus žmo­nių tu­rė­tų dirb­ti, mo­kyk­los ne­bai­gu­sių as­me­nų da­lis tu­rė­tų bū­ti ne di­des­nė kaip de­šimt pro­cen­tų, ant skur­do ri­bos tu­rė­tų bū­ti dvi­de­šimt mi­li­jo­nų žmo­nių ma­žiau. To­kia tu­rė­tų bū­ti Eu­ro­pa 2020 me­tais...

Šių me­tų Jo­ni­nių nak­tį iš lau­ko žo­ly­nų su­pin­ti vai­ni­kai nu­plauks pa­sro­viui. Kaip ir ka­dai­se, į varg­šo pie­me­nu­ko vy­že­lę įkris pa­par­čio žie­das. Ir ber­niu­kas su­ži­nos, kur ga­no­si jo pra­din­gu­si kar­vė... Ir vis­kas pa­sau­ly­je jam taps aiš­ku ir pa­pras­ta. To­kia pa­slap­čių nak­tis – tik kar­tą me­tuo­se... Ti­kė­ki­me, jog Jo­ni­nių nak­tį Lie­tu­vos miš­kuo­se ra­si­me ne švie­čian­čią alaus bu­te­lio šu­kę, o mis­ti­nį ap­dai­nuo­tą žy­din­tį pa­par­tį...