Ta­čiau sie­lon įneš­ti švie­sių spal­vų sun­kiau. Ti­kė­ti­na, kad so­cia­li­nė at­skir­tis tarp tur­čių ir varg­šų vėl ims di­dė­ti. Sei­mo na­riai, iš­plū­dę vals­ty­bės kon­tro­lie­rę, sie­ku­sią ikik­ri­zi­nio at­ly­gi­ni­mo, pa­tys no­ri to pa­ties. Sei­mo pir­mi­nin­kė aiš­ki­na, kaip sun­kiai dir­ba par­la­men­to na­riai, to­dėl jiems už dar­bą tu­ri bū­ti dos­niai at­ly­gin­ta.

Tar­si į an­trą pla­ną nu­ei­na ne­ži­nia kur esan­ti Sei­mo na­rė Ne­rin­ga Venc­kie­nė, ku­riai, ne­inan­čiai į dar­bą mė­ne­sių mė­ne­siais, vis tiek mo­ka­ma par­la­men­ta­ro al­ga. Kai ku­rie val­di­nin­kai jau už spa­lio mė­ne­sio dar­bus ga­vo pa­di­din­tus at­ly­gi­ni­mus, o pen­si­nin­kų krep­še­liui di­din­ti dar vis ieš­ko­ma lė­šų... Ei­li­nis Lie­tu­vos pi­lie­tis ma­žai rū­pi „aukš­tai sė­din­tiems“, bet to­li ne­ma­tan­tiems po­li­ti­kams...

Vi­są gy­ve­ni­mą mo­ky­to­ja dir­bu­si vie­ni­ša pen­si­nin­kė šian­dien ne­ga­li su­šil­ti prie vos ru­se­nan­čios krosnies. O kas bus žie­mos vi­du­ry? Ener­gi­ja, ati­duo­ta auk­lė­jant jau­ną­ją kar­tą, jau ne­be­su­grįš, kaip ir tas svei­ka­tos li­ku­tis. Nu­rėž­ta pe­da­go­go pen­si­ja, ku­rios Sei­mo na­riai ne­ma­to rei­ka­lo grą­žin­ti, – tik pa­val­gy­mui ir vais­tams, būs­to ši­lu­mai jau ne­be­lie­ka. Ki­tam ten­ka ir ba­dau­ti...

Pra­ėjo trys me­tų ket­vir­čiai, ta­čiau pa­skai­čia­vus sa­vi­val­dy­bių su­rink­tus pi­ni­gus, Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­ja pa­skel­bė, jog kai ku­rios sa­vi­val­dy­bės ne­per­ko­pė nė sep­ty­nias­de­šim­ties pro­cen­tų ri­bos. Tarp jų – ir mū­sų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė. O tai reiš­kia, kad vėl pri­trūks pi­ni­gų at­si­skai­tant už įvai­rias pa­slau­gas. Dėl pras­tų re­zul­ta­tų kal­ti­na­mas vė­la­vęs pa­va­sa­ris...

Ta­čiau ket­vir­tas ket­vir­tis tik­rai ne­bus ge­res­nis už pra­ėju­sius: dau­ge­ly­je įmo­nių bai­gia­si va­sa­ros se­zo­nas ir se­zo­ni­niai dar­bai. At­leis­ti dir­ban­tie­ji vėl ims kle­ben­ti Dar­bo bir­žos du­ris, pra­šy­da­mi pa­šal­pų, nes šil­dy­mo se­zo­nas at­ėjo vi­siems...

Ši sa­vai­tė ap­gaub­ta vais­kios pil­na­ties. Vie­nus už­klu­po ne­mi­ga, ki­ti sap­nuo­ja ne­že­miš­kus, pra­na­šiš­kus sap­nus. Mė­nu­lis kei­čia mū­sų gy­ve­ni­mus. Po­tvy­niai ir ato­slū­giai bū­na ne tik van­de­ny­nuo­se, bet ir žmo­gu­je, nes kiek­vie­na­me iš mū­sų telk­šo ma­žy­tis van­de­ny­nas...

Ne­pai­sant emo­ci­nių po­tvy­nių, per pil­na­tį min­tys bū­na skaid­rios, žmo­nės tam­pa kū­ry­biš­kes­ni. Po­etas Hen­ri­kas Ra­daus­kas, pa­veik­tas to­kios pil­na­ties, ra­šė: „To­kią nak­tį tra­pi me­lan­cho­li­ja že­mė­je ple­čias ir vir­pė­da­ma tirps­ta nu­mi­ru­sio vai­ko šyps­niu...“