Tačiau sielon įnešti šviesių spalvų sunkiau. Tikėtina, kad socialinė atskirtis tarp turčių ir vargšų vėl ims didėti. Seimo nariai, išplūdę valstybės kontrolierę, siekusią ikikrizinio atlyginimo, patys nori to paties. Seimo pirmininkė aiškina, kaip sunkiai dirba parlamento nariai, todėl jiems už darbą turi būti dosniai atlyginta.
Tarsi į antrą planą nueina nežinia kur esanti Seimo narė Neringa Venckienė, kuriai, neinančiai į darbą mėnesių mėnesiais, vis tiek mokama parlamentaro alga. Kai kurie valdininkai jau už spalio mėnesio darbus gavo padidintus atlyginimus, o pensininkų krepšeliui didinti dar vis ieškoma lėšų... Eilinis Lietuvos pilietis mažai rūpi „aukštai sėdintiems“, bet toli nematantiems politikams...
Visą gyvenimą mokytoja dirbusi vieniša pensininkė šiandien negali sušilti prie vos rusenančios krosnies. O kas bus žiemos vidury? Energija, atiduota auklėjant jaunąją kartą, jau nebesugrįš, kaip ir tas sveikatos likutis. Nurėžta pedagogo pensija, kurios Seimo nariai nemato reikalo grąžinti, – tik pavalgymui ir vaistams, būsto šilumai jau nebelieka. Kitam tenka ir badauti...
Praėjo trys metų ketvirčiai, tačiau paskaičiavus savivaldybių surinktus pinigus, Finansų ministerija paskelbė, jog kai kurios savivaldybės neperkopė nė septyniasdešimties procentų ribos. Tarp jų – ir mūsų rajono savivaldybė. O tai reiškia, kad vėl pritrūks pinigų atsiskaitant už įvairias paslaugas. Dėl prastų rezultatų kaltinamas vėlavęs pavasaris...
Tačiau ketvirtas ketvirtis tikrai nebus geresnis už praėjusius: daugelyje įmonių baigiasi vasaros sezonas ir sezoniniai darbai. Atleisti dirbantieji vėl ims klebenti Darbo biržos duris, prašydami pašalpų, nes šildymo sezonas atėjo visiems...
Ši savaitė apgaubta vaiskios pilnaties. Vienus užklupo nemiga, kiti sapnuoja nežemiškus, pranašiškus sapnus. Mėnulis keičia mūsų gyvenimus. Potvyniai ir atoslūgiai būna ne tik vandenynuose, bet ir žmoguje, nes kiekviename iš mūsų telkšo mažytis vandenynas...
Nepaisant emocinių potvynių, per pilnatį mintys būna skaidrios, žmonės tampa kūrybiškesni. Poetas Henrikas Radauskas, paveiktas tokios pilnaties, rašė: „Tokią naktį trapi melancholija žemėje plečias ir virpėdama tirpsta numirusio vaiko šypsniu...“