Ne­ver­ta nu­si­min­ti ir gai­lė­tis, kad šven­tės, vai­šės, šyp­se­nos, do­va­nos, lais­va­die­niai bai­gės... Juk net ir ta­me ga­li­ma įžvelg­ti la­bai daug ge­ro: pa­ga­liau nu­sto­jo šur­mu­lys, są­my­šiai par­duo­tu­vė­se, vis­kas ban­do grįž­ti į sa­vo vie­tas, o ra­my­bė – ir­gi di­de­lė do­va­na.

Vie­na pa­žįs­ta­ma pe­da­go­gė Nau­juo­sius su­ti­ko Mask­vo­je pas gi­mi­nai­čius. Grį­žu­si pa­sa­ko­ja apie fan­tas­tiš­kai iš­puoš­tas gat­ves, vai­ši­na ru­siš­kais sal­dai­niais, ki­to­mis lauk­tu­vė­mis ir ne­ga­li at­si­ste­bė­ti, kaip tie žmo­nės Ru­si­jos sos­ti­nė­je gy­ve­na... Kai­nos ten, net ir pa­čių pa­pras­čiau­sių, kas die­ną var­to­ja­mų, pro­duk­tų, – tri­gu­bai di­des­nės. Jau ne­kal­bant apie tai, kad už ka­vos puo­de­lį ka­vi­nė­je tau­tie­čiams te­ko klo­ti ko­ne tris­de­šimt li­tų.

Tuo me­tu dau­gy­bė sve­čių iš šios ša­lies, jiems įpras­tą ne­trum­pą šven­ti­nį lai­ko­tar­pį pra­lei­du­sių Lie­tu­vo­je, ne­ga­li at­si­džiaug­ti mū­sų kai­no­mis. Nau­juo­sius me­tus ru­sai šven­tė Lie­tu­vos ku­ror­tuo­se, ypač gau­siai – Pa­lan­go­je, kur ne­ma­žai jų tu­ri įsi­gi­ję nuo­sa­vus būs­tus. Pa­klaus­ti apie lie­tu­viš­kus ka­lė­di­nius įspū­džius, ne­gai­li pa­gy­rų pa­slau­giems mū­siš­kiams, ža­vi­si pa­jū­rio dva­sia ir aik­čio­ja, kaip čia vis­kas pi­gu.    

Ka­lė­dos Ru­si­jo­je, Grai­ki­jo­je, vil­ties bū­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos na­re vis dar ne­pra­ran­dan­čio­je Uk­rai­no­je tę­sė­si vi­są šią sa­vai­tę. O pas mus lan­guo­se gęs­ta šven­ti­nės lem­pu­tės, ma­žė­ja ka­lė­di­nių de­ko­ra­ci­jų, iš kon­tei­ne­rių ky­šo iš­mes­tų ža­lias­ka­rių ša­kos... Tik­riau­siai liūd­na ir dėl to jaus­mo, kad vis­kas tie­siog bai­gė­si.

Ta­čiau jei­gu Ka­lė­doms ima­ma reng­tis prieš ke­le­tą mė­ne­sių, da­bar jau ga­lė­tu­me pra­dė­ti ruoš­tis Ve­ly­koms. Kas už­draus lan­gus ir tvo­ras puoš­ti bal­ta­pū­kiais triu­šiu­kais, gel­to­nais viš­čiu­kais, dirb­ti­niais mar­gu­čiais? Tie­sa, dar tu­ri pra­ei­ti Va­len­ti­no die­na... Par­duo­tu­vės ne­tru­kus lūš nuo jai skir­tų ki­či­nių do­va­nė­lių.

Vis dėl­to... Gal ir žie­ma te­gul nors kiek ga­ro iš­lei­džia. Bent dėl vaiz­do. Nes da­bar vie­toj bal­tų tru­pi­nių – vo­ve­rai­tės, žir­gi­nė­liai, kai kas ti­ki­na ir ži­bu­čių ap­ti­kę... O kai ku­rie sa­ko to snie­go vi­sai ne­be­no­rin­tys ir, pra­dė­jus il­gė­ti die­noms, jau lau­kia sau­lė­to pa­va­sa­rio.