...Bet ir tai pa­va­sa­ri­nei švie­sai kol kas sun­kiai se­ka­si pra­si­brau­ti į sie­los ker­te­les. Kaž­ko­dėl ne tik mar­gu­čių ar vai­šių – pa­čių Ve­ly­kų ne vi­si taip jau ir lau­kian­tys. Pa­ben­dra­vus su skai­ty­to­jais, iš­girs­ti ne­ri­mo min­čių apie po žie­mos už­si­li­ku­sį slo­gu­tį, nuo­var­gį, nuo­tai­ką ga­di­nan­čius vi­ru­sus, apa­ti­ją... To­dėl ir par­duo­tu­vė­se gel­to­nuo­jan­tys viš­čiu­kai bei ki­ti ve­ly­ki­niai mar­gu­my­nai ne­be­džiu­gi­na.

Psi­cho­lo­gai skam­bi­na pa­vo­jaus var­pais, ste­bė­da­mie­si, jog dėl už­klu­pu­sių pro­ble­mų, su ku­rio­mis pa­tys nebesu­si­tvar­ko, į juos krei­pia­si vis dau­giau jau­nų žmo­nių. Ne­ma­žai – moks­lei­vių. Vi­suo­me­nė, anot spe­cia­lis­tų, ne­be­su­spė­ja su gy­ve­ni­mo dik­tuo­ja­mu tem­pu, pri­me­ta­mais ste­re­o­ti­pais, ke­lia sau per di­de­lius rei­ka­la­vi­mus, aukš­tus sie­kius, ku­riuos ne vi­sa­da pa­vyks­ta įgy­ven­din­ti. Pa­sek­mės – nu­si­vy­li­mas, apa­ti­ja ir psi­chi­nės svei­ka­tos bė­dos, ku­rios va­di­na­mos šių die­nų žmo­ni­jos li­ga.

Ast­ro­lo­gai su že­miš­kais rū­pes­čiais sie­ja dar ir aukš­tes­nių jė­gų įta­ką. Daug kal­bė­ta apie ant­ra­die­nį įvy­ku­sį Mė­nu­lio už­te­mi­mą. Lyg to bū­tų ma­ža, po šio reiš­ki­nio esą su­si­klos­tė ypač ne­pa­lan­ki pla­ne­tų pa­dė­tis. Tai, jei­gu ti­kė­tu­me dan­gaus raš­tų šif­ruo­to­jais, dar la­biau ska­ti­na įtam­pą, prie­šiš­ku­mą, kon­flik­tus, bai­mę... Ir ne­va ga­li truk­ti pus­me­tį...

Kaip prieš­ve­ly­ki­nės prog­no­zės, jos – vi­sai ne­links­mos. Pa­tys nesu­si­tvar­ko­me su sa­vo bė­do­mis, ir jas dar kaž­kas ašt­ri­na. Tad ge­riau­sia Ve­ly­kų do­va­na bū­tų ra­my­bė – jos nuo­šir­džiai vie­ni ki­tiems lin­kė­da­mi, gal­būt pri­šauk­tu­me šią do­va­ną...

Tuo me­tu ra­my­bę ir taip ne per jud­rio­je mū­sų Uk­mer­gė­je, kie­muo­se, sta­dio­nuo­se, so­duo­se vai­ko pa­va­sa­ris. At­bu­dus že­mei, apie sa­vo na­mu­čius – in­ki­lė­lius vėl bū­riuo­ja­si spar­nuo­čiai, o sa­vą­ją ap­lin­ką tvar­ko­mės mes. Ben­druo­me­nės, or­ga­ni­za­ci­jos kvie­čia pri­si­jung­ti prie tal­kų, šva­rin­ti sa­vo mies­tą. Iš­si­kuo­pus, ne­be­li­kus šiukš­lių, gal ir sie­lo­je slo­gu­čio ne­be­liks...