Spausdinti šį puslapį

Savaitės tėkmėj

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Skai­čiuo­ja­me pas­ku­ti­nes va­sa­ros die­nas. Ge­ro­kai at­vė­sę ry­tai ir va­ka­rai, dar­žuo­se ir so­duo­se su­no­kęs der­lius pri­me­na apie ar­tė­jan­tį ru­de­nį. Už­au­gin­tus vai­kus skrai­dy­ti jau iš­mo­ki­no gan­drai – da­bar vi­si bū­riuo­ja­si kaup­da­mi jė­gas to­li­mam ir il­gam skry­džiui. Jų „iš­vy­ki­mo lai­kas“ – kaip tik šį sek­ma­die­nį, per Šv. Bal­tra­mie­jų. De­ja, lai­ko ra­tas su­ka­si tik vie­na kryp­ti­mi – prieš laik­ro­džio ro­dyk­lę jį ga­li at­suk­ti tik sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se...

 

Į dar­bo vie­tas po tru­pu­tį su­grįž­ta atos­to­gau­to­jai – vie­na ki­ta die­na adap­ta­ci­jai – ir vėl vis­kas su­guls į sa­vo vė­žes. Iki ki­tos va­sa­ros...

Ta­čiau psi­cho­lo­gai šia­me grį­ži­me į kas­die­ny­bę įžiū­ri tam tik­rų pa­vo­jų. Dau­ge­liui pa­tir­tas jaus­mas, kad kuo ma­lo­niau lei­di lai­ką po­il­siau­da­mas, tuo sun­kiau bū­na „su­si­im­ti“ grį­žus į dar­bą.

Spe­cia­lis­tai sa­ko, kad svei­ko žmo­gaus jė­gų, har­mo­nin­gos fi­zio­lo­gi­nės ir psi­cho­lo­gi­nės bū­se­nos at­si­sta­ty­mas vi­du­ti­niš­kai trun­ka 3–7 die­nas. Jei per tą lai­ką sa­vi­jau­ta ne­pa­ge­rė­ja ar net­gi pa­blo­gė­ja, pa­ta­ria kreip­tis net į gy­dy­to­ją. Mat atos­to­gos – tai po­il­sio me­tas, o pil­na­ver­tis po­il­sis bū­ti­nas or­ga­niz­mui ir psi­chi­kai kaip oras, van­duo ar mie­gas.

Yra ke­le­tas ben­drų pa­ta­ri­mų, kaip pa­leng­vin­ti adap­ta­ci­ją ir grįž­ti prie įpras­to dar­bo ir gy­ve­ni­mo rit­mo. Vie­nas jų – pir­mo­mis die­no­mis ne­pla­nuo­ti rim­tų rei­ka­lų. Pa­ta­ria­ma į kas­die­ni­nę ru­ti­ną įsi­trauk­ti pa­laips­niui, o ne pul­ti sta­čia gal­va. Ta­čiau dau­ge­lis tei­gia, kad tai ne­įma­no­ma – su­si­kau­pė be­ga­lė dar­bų...

Šią sa­vai­tę pra­si­de­da bu­vu­sio ki­no te­at­ro „Drau­gys­tė“ re­konst­ruk­ci­jos dar­bai. Pa­sta­to at­gi­mi­mas pra­si­de­da nuo grio­vi­mo dar­bų – pir­miau­sia nuo že­mės pa­vir­šiaus bus „nu­šluo­tas“ ša­lia jo esan­tis ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­sta­tas. To­kia vi­so pa­sta­to griū­tis pa­čio­je mies­to šir­dy­je – uk­mer­giš­kiams re­te­ny­bė. Ar daug to­kių, ku­rie ne tik iš se­nų nuo­trau­kų pri­si­me­na di­džio­jo­je san­kry­žo­je, prie mies­to laik­ro­džio, sto­vė­ju­sį pa­sta­tą ir duo­nos par­duo­tu­vę ja­me? Ar­ba da­bar­ti­nė­je au­to­mo­bi­lių aikš­te­lė­je, prie „Vil­kmer­gės“ res­to­ra­no, mū­ri­nį na­mą? Ja­me bu­vo lai­ki­nai įsi­kū­ru­si au­to­bu­sų sto­tis, so­viet­me­čiu vei­kė su­ka­rin­ta DOSAAF‘o or­ga­ni­za­ci­ja.

O šeš­ta­die­nį pri­si­min­si­me die­ną, kuo­met prieš ket­vir­tį am­žiaus nu­si­kra­tė­me dau­ge­lio bai­mių ir kom­plek­sų. Tuo­met sto­vė­da­mi Bal­ti­jos ke­ly­je su­si­ė­mė­me už ran­kų ir sa­vo pro­tes­tą prieš so­vie­ti­nę oku­pa­ci­ją tie­siog iš­dai­na­vo­me. Šie­met su­si­rin­ku­sie­ji į Juo­do­jo kas­pi­no ir Bal­ti­jos ke­lio die­nos mi­nė­ji­mą ga­lės kar­tu su ki­tais uk­mer­giš­kiais įsi­am­žin­ti ben­dro­je is­to­ri­nė­je nuo­trau­ko­je. Nuo­trau­kos ir pa­lin­kė­ji­mai at­ei­ties kar­toms bus sau­go­mi Bal­ti­jos ke­lio pir­mo­je sto­te­lė­je – Ge­di­mi­no pi­ly­je.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)